Veterinarijos mokslas sparčiai žengia į priekį, todėl šiandien augintiniams prieinami vis pažangesni diagnostikos ir gydymo būdai. Tačiau ar tikrai žinome, kaip tinkamai rūpintis savo gyvūnais? Kiek laiko juos saugu palikti vienus namuose ir kokias klaidas šeimininkai daro dažniausiai?
Apie atsakingą gyvūnų priežiūrą, naujausias veterinarijos galimybes ir kitų šalių, pavyzdžiui, Šveicarijos, patirtį kalbėsime su veterinarijos klinikų tinklo „8 drambliai“ atstovais.
Laidoje dalyvauja veterinarijos klinikų tinklo „8 drambliai“ Naujamiesčio klinikos vadovas, veterinarijos gydytojas, traumatologas ir chirurgas Ernestas Morkys (toliau – E. M.) bei veterinarijos gydytojas, neurologas ir chirurgas Tomas Viselga (toliau – T. G.).
– Tomai, kokias klaidas dažniausiai daro žmonės, rinkdamiesi augintinį?
– T. G.: Vienos vadovėlinės situacijos neturime, bet kiekvieną daiktą renkamės ne impulsyviai. Reikia suvokti, kad augintinis yra gyvas organizmas. Reikėtų pamąstyti apie savo gyvenseną. Ar leidžiate laisvalaikį aktyviai, ar esate namisėda? Nuo to priklauso ir gyvūnų veislės, kurias galite rinktis. Jei pasirinksite auksaspalvį retriverį, kurį reikia nuolat vedžioti, o pats sėdėsite namuose ir žiūrėsite televizorių, akivaizdu, kad negalėsite suteikti gyvūnui visaverčio gyvenimo.
Svarbu suvokti, ar turite laiko ne tik vaikščioti, bet ir dresuoti augintinį. Viena iš pagrindinių klaidų, kurias daro šeimininkai, – jie nesocializuoja gyvūnų. Dėl to būna sudėtinga atlikti elementarias procedūras veterinarijos klinikose ir kirpyklose. Kitas niuansas, apie kurį turime pagalvoti, yra tai, kad gyvūnas gali sirgti. Ar esate pajėgus skirti laiko, pastangų ir finansinių išlaidų jo priežiūrai?
Šiais laikais gyvūnas tikriausiai yra prabangos prekė. Mes savo sveikatai turime atsidėję kažkokią sumą pinigų, bet tą patį turėtume daryti ir dėl gyvūno. Turėtų būti atidėta suma, kurią galėtume iškart panaudoti esant poreikiui. Gydymo kainos tiek Lietuvoje, tiek Europoje yra didelės. Nėra valstybinių ligoninių gyvūnams, o ligonių kasos gali kompensuoti beveik visą dalį žmogaus gydymo išlaidų. Vienintelis dalykas, kuris gali pagelbėti, yra gyvūnų draudimas.
Jei kasdien važiuojate į darbą su automobiliu ir jis sugenda, tuomet sutrinka jūsų darbo veikla. Jūs negalvojate apie automobilio tvarkymą, jūs vežate jį tvarkyti, kad ir kokia suma tai būtų. Taip pat mes turėtume mąstyti ir apie gyvūną. Mes neverčiame savo šeimos narių laukti, kai jie kosėja ir negali pakelti galvos. Tokie pavyzdžiai leidžia suvokti, kad gyvūnas nėra daiktas, kurį padėsi į stalčių. Tai yra gyvas organizmas, kurį reikia nuolat prižiūrėti.
– Ernestai, kokias gyvūnų priežiūros klaidas ir tendencijas matote jūs?
– E. M.: Daugeliu atvejų tendencijos nebėra tokios stiprios kaip prieš kelerius metus, bet kartais šeimininkai, įsigydami ar priglausdami augintinį, neįvertina savo galimybių. O vėliau kreipiasi dėl atitinkamų problemų. Jei aktyvus šuo per dieną turi nubėgti 10–15 kilometrų, o šeimininkai negali to suteikti, atsiranda sveikatos sutrikimai bei psichologinės problemos. Viskas prasideda nuo mūsų pačių. Šeimininkai patys turi pasidaryti namų darbus ir pasidomėti, ko jie nori bei ko jie gali. Kartais atrodo, kad gyvūnas yra mielas ir gražus, bet yra visiškai priešingybė šeimininkui.
– Kaip teisingai sudėlioti augintinio mitybą? Ar jiems tinka žmonių maistas?
– T. G.: Dažnai girdime, kad gyvūnas nevalgė ir šeimininkai palepino jį savo maistu. Yra maisto produktų, kuriuos galima duoti augintiniui nuo stalo. Tai yra organinis maistas, daržovės ir tam tikri vaisiai, pavyzdžiui, agurkas, brokolis ar morka. Tačiau kai ko mes negalime duoti. Vynuogės, razinos yra toksiški ir nuodingi produktai šunims. Turėtume vengti česnakų, svogūnų, šokolado ir saldainių. Didesnėse šventėse būna taip, kad vaikas palepina gyvūną ir duoda jam pyrago. Tai yra blogai, nes toks maistas yra toksiškas, gali sukelti menkus arba kritiškai svarbius negalavimus. Jei gyvūnui buvo kažkas suduota, geriau paskambinti veterinarui, net jei klausimas atrodo kvailas.
– Kaip išrinkti kokybišką maistą gyvūnui?
– E. M.: Negalima sakyti, kad šis maistas 100 proc. tiks augintiniui, o šis netiks. Gyvūnas yra atskiras individas. Tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks ir kitam. Pagrindiniai simptomai, kurie rodo, kad maistas netinka, yra vėmimas, viduriavimas, sisteminis niežulys ir ausų problemos. Kartais gyvūnas gali nebūdingai dažnai tuštintis, 5–6 kartus per dieną. Maistas gali būti aukštos klasės ir geros sudėties, bet tai nereiškia, kad jis tiks jūsų augintiniui. Nėra vieno atsakymo, ar tai geras maistas. Dažniausiai rekomenduoju šeimininkams pabandyti kelis maistus ir stebėti tendencijas. Maisto staiga pakeisti negalima, nes tai gali išprovokuoti tuos pačius simptomus. Viskas turi vykti palaipsniui. O jei nėra jokių simptomų, dažniausiai rekomenduojame maitinti tuo pačiu maistu.
– Kokie požymiai išduoda, kad būtinai reikia kreiptis pas veterinarą?
– T. G.: Yra keli atvejai, kai reikia spręsti problemą čia ir dabar, sėsti ir važiuoti pas veterinarą. Tai yra staiga prasidėjęs tankus kvėpavimas, kai tai nėra sezoninis dalykas. Tokio simptomo nereikėtų praleisti pro akis. Katės irgi gali patirti tą patį simptomą. Kiti dalykai yra intensyvus vėmimas kelis kartus per trumpą laiką arba per visą dieną, žiaugčiojimas ar atpylimas su netinkama spalva. Bendriniai dalykai, kurių tikimės iš sąmoningo šeimininko, – jei gyvūnas nevaikšto, šlubuoja, susižeidžia ar turi žaizdų, tai iškart turi būti įvertinama veterinarijos klinikoje. Visada prašau šeimininkų nedelsiant atvykti, jei įvyksta charakterio pokytis, agresija ar puolimai. Gali būti ir tokia simptomatika kaip traukuliai ar epilepsija. Jei kyla klausimas, kas čia įvyko, saugiau yra atvykti ir būti nuramintam, nei pradėti ieškoti atsakymo internete ar klausti dirbtinio intelekto, kuris irgi daro klaidas. Jei šeimininkai atvyksta pavėluotai, mes negalime suteikti visokeriopos pagalbos.
– Kaip dažnai reikėtų profilaktiškai vesti augintinį pas veterinarą?
– E. M.: Mėgstu sakyti šeimininkams, kad profilaktika ir prevencija yra pusė sėkmingo darbo išvengiant rimtų susirgimų. Viskas prasideda nuo elementarių dalykų, tokių kaip tabletės nuo parazitų. Priemonių pasirinkimas yra pakankamai platus. Vėliau viskas priklauso nuo situacijos, ar turime šunį, ar katę, ar jie veisliniai, ar neveisliniai. Dažniausiai jauno amžiaus gyvūnams rimtesnių sutrikimų nebūna, bet yra veislinių gyvūnų, kuriems reikia prevenciškai atlikti tam tikrus tyrimus. Su amžiumi rekomenduojama ne tik profilaktika nuo ekto bei endo parazitų, bet ir tolimesnė diagnostika, tokia kaip kraujo bei ultragarso tyrimai. Ne paslaptis, kad veterinarijoje dažnai sutinkami onkologiniai susirgimai. Dažniausiai prevenciškai atvykę šeimininkai nori apsižiūrėti ir mes randame išoriškai apčiuopiamą darinį. Tuomet rekomenduojame išsitirti ir sužinoti, kokios yra perspektyvos bei prognozės. Vyresnio amžiaus gyvūnams rekomenduojame bent kelis kartus per metus daryti kraujo tyrimus.
Mūsų pacientai nėra kalbantys ir jie nepasakys, kad jiems bloga. Vyresnio amžiaus katėms dažnai būna inkstų funkcijos sutrikimai. Per laiką jos prisitaiko, adaptuojasi ir šeimininkai kreipiasi tik tada, kai pastebi, kad katė vemia ar jai krenta svoris. Tuomet šeimininkai sako, kad katinui iki šiol viskas buvo gerai. Taip, kaip mes einame pas medikus darytis tyrimus, lygiai taip pat reikia eiti ir pas veterinarus.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai