Karantino sąlygomis gyvenantys lietuviai paguodos ieško miške

Prieš daugiau kaip mėnesį Lietuvoje paskelbus karantiną dėl COVID-19, šalies parkus ir miškus akimirksniu užplūdo veiklos gamtoje ieškantys tautiečiai. Uždarytos viešosios erdvės, kavinės, prekybos centrai virto į sausakimšas automobilių aikšteles prie pažintinių takų. 

Be pasivaikščiojimų miške, lietuviai dar pavasariui neįsibėgėjus taip pat suskubo keltis arčiau gamtos – atokesnės sodybos ir nameliai užsakinėjami jau nuo kovo vidurio. 

Karantinui besitęsiant, laikas gamtoje tampa ne tik svarbiu faktoriumi užtikrinti saugumą ir aktyvią veiklą, bet ir būtinybe psichologinei gerovei palaikyti.

Pasak psichologo dr. Gintaro Chomentausko, dominuojanti negatyvi informacija, prasmingos veiklos plano nebuvimas palaipsniui visuomenėje kelia baimę – ši netolimoje ateityje gali turėti pasekmių psichinei būsenai, socialiniam integruotumui ir imuninei sistemai. Kaip rašo „Bloomberg“, komplikuotas psichologinis būvis įžvelgiamas ir per aštrėjančius porų santykius. Nors Lietuvoje tai dar neužfiksuota, įvykiai Kinijoje rodo, kaip priverstinai ilgai leidžiamas laikas drauge netrukus virsta į rekordinį išsiskyrusių porų skaičių.

„Tokioje įtemptoje situacijoje miškas tampa jau nebe vien pramoga. Tam tikra prasme, tai – išsigelbėjimas“, – sako režisierius Mindaugas Survila, „Sengirės fondo“ iniciatorius.

Stebėdamas, kaip į miškus nuo karantino bėga dideli srautai tautiečių, M. Survila patvirtina, jog miško glūduma – vienas patikimiausių psichologinių prieglobsčių. „Per pirmas kelias dienas, kai buvo paskelbtas karantinas Lietuvoje, kiekvieną rytą išėjus į lauką buvo labai keista: toks jausmas, kad dabar – sausio pirmosios rytas (tai bene tyliausias laikas metuose). Atėjo toks metas, kai žmogus nurimo ir nebegožia kitų žemės gyventojų. Galima sustoti, klausytis ir išgirsti tai, kas iki šiol buvo gožiama“, – patirtį miške apibūdina M. Survila.

Pasak „Sengirės fondo“ įkūrėjo, teigiamas miško poveikis bendrai psichologinei būklei yra patvirtintas ir mokslininkų. „Japonija buvo bene pirmoji šalis, kur toks laiko praleidimo būdas oficialiai pripažintas kaip gerinantis sveikatą. Šiuo metu ši praktika sparčiai plinta visame pasaulyje“, – pasakoja M. Survila.

Sveikatos gerinimo praktika, kuomet bent dvi valandos per savaitę praleidžiamos miško apsuptyje, Japonijoje vadinama „Shinrin-Yoku“ –  maudynėmis miške. Kaip rašo „Interesting Engineering“, atlikti moksliniai tyrimai rodo, jog medžiai ir augalai išskiria fitoncidus – ypatingą chemikalą, kuriuo ilgiau pakvėpavęs žmogus ne tik stiprina savo imuninę sistemą, bet ir gerina širdies ritmą, kraujospūdį, balansuoja emocinį jautrumą.

Panašu, kad žmonės visame pasaulyje ima vis labiau vertinti gamtą, buvimą miške ir suvokti jo teikiamą naudą. Pavyzdžiui, augančios įtakingų mokslininkų grupės ir įvairios organizacijos siūlo apsaugoti net iki 50 proc. gamtos Žemėje iki 2030-ųjų. Europos Sąjungos parlamentas įsipareigojo apsaugoti 30 proc. EU teritorijos, atgaivinti degradavusias ekosistemas, pridėti bioįvairovės iniciatyvas prie visų EU įstatymų gairių ir skirti 10 proc. biudžeto bioįvairovės atstatymui.

„Fondą įkūrėme būtent su šia mintimi – norime apsaugoti Lietuvos miškus, skatinti pagarba grįstą ryšį tarp tautiečių ir senųjų girių, – pasakoja M. Survila. – Teisiškai gindami girias nuo kirtimo, niokojimo ir kitos į gamtos ciklą įsikišančios veiklos, lietuvius kviečiame prisijungti prie miškų išsaugojimo“.

Fondo įkūrėjai tiki, jog sengirių saugojimas ne tik padės atkurti Lietuvos bioįvairovę, bet ir suteiks žmonėms galimybę pasisemti saugojamų miškų ramybės ir įgauti psichologinės pusiausvyros. „Visgi tai prieglobstis ne tik mūsų nykstančioms gyvūnų ir augalų rūšims, bet ir mums patiems, ypatingai šiomis, įtampos ir neigiamos informacijos kupinomis karantino dienomis“, – dalinasi M. Survila.

Pasak „Bloomberg“, miškų kirtimas ir juodojoje rinkoje paplitęs elgesys su laukiniais gyvūnais yra būtent tos priežastys, dėl kurių sujaukta natūrali gamtos ekosistema kelia naujų virusų grėsmę žmonijai.