Kadaise buvęs kukliu sumuštinių įdaru, tunas tapo geidžiamu maisto produktu. Jame gausu baltymų, seleno, fosforo, A, B ir B12 vitaminų. Jį ypač vertina sportininkai ir visi, besirūpinantys sveika mityba. Stambiausiųjų skumbrinių šeimos atstovų pasaulinės rinkos vertė dabar siekia maždaug 5,5 mlrd. dolerių per metus. Nesunkiai paruošiamas tunas tapo populiarus daugelio pasaulio šalių virtuvėse, taip pat ir lietuviškoje. Ką šioms žuvims ir jų populiacijai reiškia sparčiai augantis planetos gyventojų poreikis tuno mėsą matyti ant vakarienės stalo?

„Tunai – išskirtinės žuvys, pasižyminčios tobula forma ir pažangiausiomis biologinėmis savybėmis. Jie yra dideli, plačiai paplitę, efektyviai juda, jų kūnai šilti, žiaunos didelės, jie puikiai reguliuoja temperatūrą ir greitai pasisavina deguonį, jų kraujyje itin didelė hemoglobino koncentracija, širdies darbas labai veiksmingas. Ir tarp visų tunų labiausiai šiomis savybėmis gali pasigirti paprastieji tunai, kurie gali siekti 4 metrų ilgį ir sverti daugiau nei pusę tonos“, – rašoma žurnalo „National Geographic Lietuva“ kovo mėnesio numeryje, kuriame daug dėmesio skiriama tunams ir jų populiacijos problemoms aptarti.

2013 m. sausį Tokijuje vienas tunas buvo parduotas už 1,76 mln. dolerių. Ši neįtikėtina kaina iš dalies buvo viešųjų ryšių kampanijos triukas, o iš dalies – japoniškas ritualas: suma, už kurią pirmajame metų aukcione parduodamas pirmasis tunas, net matuojant Japonijos masteliu, visada būna perlenkta. Bet ir įprasta vidutinio dydžio paprastojo tuno kaina, siekianti 10-20 tūkst. dolerių, bauginamai atspindi, kaip japonai mėgsta maguro – iš tuno pagamintus sušius.

Trys tunų rūšys – paprastasis tunas, Ramiojo vandenyno tunas ir australinis tunas – pasidalijo pasaulio vandenynus ir veisiasi visose planetos jūrose, išskyrus poliarines. Tačiau paprastieji tunai yra viena iš žuvų rūšių, labiausiai kenčiančių nuo besaikės žvejybos.

„Viena plakate „Apytikriai neršiančių paprastųjų tunų ištekliai 1950-2008 m.“ pavaizduota diagrama rodo Meksikos įlankoje neršiančių tunų biomasę, o kita – atitinkamus Viduržemio jūros grupės duomenis. Abi populiacijos pavaizduotos ungurius primenančiomis linijomis, ir abu šie unguriai neria diagramų dugno link. Jie jau įveikė tvarų prieaugį žyminčią punktyrinę liniją ir kėsinasi pasiekti tašką, kur neršiančių žuvų biomasės nebebus galima skaičiuoti kilotonomis“, – su žurnalo „National Geographic Lietuva“ skaitytojais šokiruojančia informacija dalijasi straipsnio autorius Kennethas Broweris. 

Palyginti su 1970 m., vakarinėje Atlanto vandenyno pusėje neršia 64 proc. mažiau tunų. „Jau daug dešimtmečių vienas po kito žlunga Sicilijos gardų labirintai, vadinamosios „tonaros“, kuriomis vietos gyventojai ištisus tūkstantmečius speitė šias žuvis, o tada paskersdavo jas per ritualizuotą „matanzą“. Panašus likimas ištiko ir kitus savaip vadinamus tinklų labirintus visose Viduržemio jūros vietovėse“, – teigia K. Broweris.

Belieka džiaugtis tuo, kad dalis žvejybos rajonų biologų tiki, jog leidus paprastųjų tunų populiacijoms atsigauti, jos galėtų išaugti bent penkiskart, o tinkamai valdant šiuos išteklius, dideles jų žvejybos kvotas būtų galima užtikrinti neribotam laikui.

2009 m. buvo pasiūlyta paprastuosius tunus įtraukti į Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvenciją. Tai reikštų tarptautinį draudimą prekiauti šiomis žuvimis. Įvairių žvejyba užsiimančių valstybių atstovai suskubo suvienyti jėgas ir drauge atremti šį pasiūlymą, tačiau Tarptautinei paprastųjų tunų apsaugos komisijai (ICCAT) jis suveikė kaip šaltas dušas.

„Tais pačiais metais organizacija, nustatydama rytinių paprastųjų tunų kvotas, pirmą kartą atsižvelgė į mokslininkų konsultacijas. 2011 m., siekdama pažaboti nelegalią prekybą, ji ėmė bandyti sistemą, kuri leistų elektroniniu būdu sekti sugautas žuvis nuo vandenyno iki rinkos. Sistema turėtų būti galutinai įdiegta 2014 m.,“ – apie teigiamus pokyčius informuoja autorius.