Daugiau kaip 10 tūkst. rūšių gyvūnai rado sau namus miesto užkaboriuose ir plyšiuose, ir sėkmingai dalijasi erdve su maždaug 800 tūkst. Amsterdamo gyventojų bei milijonais kasmet apsilankančių turistų, rodo naujas tyrimas.

Ir atrodo, kad vyksta savotiškas traukimasis iš kaimiškųjų rajonų, akivaizdžiai demonstruojantis nepaprastą gamtos sugebėjimą atsigauti, sako ekspertai ir mokslininkai.

Nuo 2012 metų maži paprastieji ruoniai kartkartėmis Šiaurės jūros kanalu atplaukia į Amsterdamą, įveikę šliuzus Eimeideno mieste. Labai retai laimingiesiems pasiseka pamatyti didesnius dėmėtus ilgasnukius ruonius, kurie yra Europoje saugoma rūšis, ar net vieną kitą jūrų kiaulę.

„Biologinė įvairovė Amsterdame pastaraisiais dešimtmečiais padidėjo, bet ši tendencija nebuvo visos šalies ar net tarptautinio masto “, – sakė miesto ekologijos ir kraštovaizdžio architektūros projekto vadovas Geertas Timmermansas (Gertas Timermansas).

Naujas Amsterdamo bioįvairovės tyrimas rodo, jog šiame tankiai apgyvendintame mieste esama daugiau kaip ketvirtadalio Nyderlandų gyvūnų rūšių atstovų, tarp jų – maždaug 300 saugomų rūšių gyvūnų.

Iš dalies bioįvairovės atsistatymas aiškinamas draudimu naudoti pesticidus piktžolių kontrolei, taip pat ir žemės ūkio naudmenose už miesto ribų. Be to, pasak Pasaulio gamtos fondo (WWF) Nyderlandų padalinio, žmonių daroma žala atrodo mažesnė Olandijos miestuose, kur gyvūnų populiacijos nuo 1990 metų sumažėjo tik 30 proc., nors, pavyzdžiui, užmiesčio gyvatvorių juostose laukinių gyvūnų sumažėjo 50 proc., o pajūrio kopose – 40 procentų.

Miestų planuotojai taip pat skiria didesnį dėmesį vadinamiesiems ekologiniams koridoriams ar žaliosioms erdvėms.

Natūrali evoliucija

„Gamta visuomet egzistuoja. Ji prisitaiko, naudojasi naujomis galimybėmis, kad įsitvirtintų“, – sakė biologas Jelle Reumeris (Jelė Remeris), buvęs Roterdamo gamtos istorijos muziejaus direktorius.

Anksčiau šiais metais jis sukėlė triukšmą, kai pareiškė, kad žmonės neturėtų bandyti kištis ir saugoti nykstančių rūšių, tokių kaip pandos ar raganosiai, ir kad verčiau reikėtų leisti vykti natūraliai evoliucijai.

„Nykimas – normalu. Per geologinę istoriją išnyko daugiau rūšių negu jų yra dabar“, – naujienų agentūrai AFP sakė J. Reumeris, kuris taip pat yra Utrechto universiteto profesorius.

Žalesni, drėgnesni Amsterdamo pakraščiai pasirodė esantys geriausia vieta namų ieškantiems gyvūnams. Čia galima pamatyti nendrinių rupūžių, raudonųjų voverių, lapių ir pelėnų, mėlynsparnių tarkšlių, vanagų ir sakalų, tarp jų – sakalų keleivių.

Pernai Amsterdame pirmą kartą buvo pastebėtas šikšnosparnis sopraninis šikšniukas, taip pat pamažu atsigauna mažėjusios čiurlių ir žvirblių populiacijos.

Miestuose, kur gali susidaryti įvairus mikroklimatas, pastatai, pakeitę uolas, tapo karvelių namais. Dėl aukštesnės oro temperatūros, kuri kartais gali būti 10 laipsnių didesnė negu kaime, Utrechte klesti figmedžiai.

Tačiau kiti ekspertai teigia, kad padėtis yra daug sudėtingesnė ir kad sunku lyginti skirtingas ekosistemas. „Arktyje bioįvairovė mažesnė nei drėgnuosiuose atogrąžų miškuose. Bet ji lygiai tokia pat unikali“, – pabrėžė Olandijos statistikos biuro darbuotojas Martinas Pootas (Martinas Potas)š. „Tas pats pasakytina apie miestą ar kaimą“, – sakė jis.

Naikintojas

Tačiau kaime didelis žemės ūkio industrializavimas nuo 7-ojo dešimtmečio nulėmė dviejų trečdalių laukinių paukščių išnykimą. Vis rečiau galima pamatyti gerves, jūrines šarkas, raudonkojus tulikus ir vieversius.

Tai žmonija verčia kaimą „javų laukų, karvių ir vienos rūšies žolių dykuma“, sakė J. Reumeris. Vis dėlto laikui bėgant rūšys evoliucionuos, tvirtino jis ir pridūrė: „Geologiniu masteliu miestai yra labai jauni. Evoliucijai reikia tūkstančių arba milijonų metų.“

Žemė dabar išgyvena „savo šeštą masinio išnykimo bangą“, sakė J. Reumeris, tačiau ją sukėlė ne meteorito nukritimas, kaip kreidos periodo pabaigoje, kai išnyko 40–60 proc. rūšių, ar suintensyvėjusi vulkaninė veikla, dėl kurios permo periodu prieš maždaug 252 mln. metų išnyko 90 proc. rūšių.

Šiandien pagrindinis naikintojas yra žmonija.

Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija (IUCN) apskaičiavo, kad šiuo metu išnykimas gresia maždaug 28 proc. žinduolių rūšių. „Tačiau žmonija taip pat yra vienintelė rūšis, galinti galvoti, ką daro“, ir, pavyzdžiui, skirti miestams, tokiems kaip Amsterdamas, užduotį saugoti laukinę gamtą, pabrėžė J. Reumeris. „Dar ne vėlu“, – pridūrė jis.