Iš Madagaskare tebegyvuojančių 107 lemūrų rūšių pavojus gresia maždaug 103, o 33 iš jų yra kritiškai nykstančios, todėl gali nutikti, kad jos taps „išnykusiomis gamtoje“, pažymėjo Tarptautinė gamtos apsaugos organizacija (IUCN).

Organizacija paragino iš pagrindų pakeisti žmonijos sąveiką su gamtos pasauliu, paskelbus atnaujintą Tarptautinę raudonąją knygą (IUCN Red List of Threatened Species).

Į šį sąrašą įtrauktos 120 372 gyvūnų, augalų ir grybų rūšys, o daugiau kaip 30 tūkst. jų yra apibūdinamos kaip atsidūrusios ties išnykimo riba.

Ataskaita buvo paskelbta didėjant susirūpinimui, kad mūsų planeta galbūt įžengė į naują masinio rūšių nykimo laikotarpį – šeštąjį per pastaruosius 500 mln. metų.

Jungtinių Tautų biologinės įvairovės komisija IPBES praeitais metais perspėjo, kad iki milijono rūšių gresia pavojus išnykti dėl žmonijos nepaliaujamo poreikio užsitikrinti žemės ir medžiagų.

IUCN generalinio direktoriaus pareigas einanti Grethel Aguilar (Gretel Agilar) sakė, kad atnaujintas Raudonosios knygos sąrašas rodo, jog „Homo sapiens turi drastiškai pakeisti savo santykį su kitais primatais ir apskritai su gamta“.

Lemūrai, Madagaskaro „lobis“, yra tarp daugelio unikalių rūšių, būdingų tik šiai Indijos vandenyno salai.

Tačiau neturtingam Madagaskarui sunku pažaboti miškų naikinimą, brakonieriavimą dėl mėsos ir neteisėtos prekybos naminiais gyvūnėliais.

Nuo praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio iki šio šimtmečio pradžios buvo sunaikinta daugiau kaip 40 proc. Madagaskaro natūralių miškų.

„Reikšmingi nuosmukiai“

Tarp lemūrų rūšių, priskirtų prie kritiškai nykstančių kategorijos, yra Bertės lemūras – smulkiausias primatas, ir kuoduotoji sifaka, viena iš įspūdingais šuoliais pasižyminčių sifakų rūšių.

Abiejų rūšių populiacijos patyrė „reikšmingus nuosmukius“, nes jų buveinės naikinamos dėl lydiminės žemdirbystės ir miškų kirtimo dėl medienos.

Kuoduotųjų sifakų mėsą kai kurių regionų gyventojai vartoja maistų, todėl joms taip pat gresia pavojus būti išmedžiotoms.

„Jeigu sunaikinsite arba drastiškai pakeisite jų buveines miškuose, jie negalės išgyventi“, – sakė IUCN Rūšių išlikimo komisijos Primatų specialistų grupės narys Russas Mittermeieris (Rusas Mitermermejeris).

Kituose Afrikos regionuose 53 proc. primatų rūšių (54 iš 103) šiuo metu gresia pavojus išnykti, daugiausiai – dėl jų medžioklės mėsai ir buveinių nykimo, sakoma IUCN pranešime.

IUCN Pasaulio rūšių ir kertinių biologinės įvairovės sričių programos darbuotojas Remco Van Mermas (Remkas Van Mermas) sakė, kad koronaviruso pandemijos padariniai kai kurioms neturtingoms bendruomenėms „nepalieka kitos išeities, tik imtis naudoti gamtinius išteklius, kad patenkintų savo kasdienius poreikius“.

„Jau stebime padidėjusį išteklių naudojimo lygį – ir ne vien Madagaskare“, – sakė jis ir paragino įtraukti bendruomenes į aplinkosaugos projektus.

Anot R. Mittermeierio, daugiau lemūrų jau galėjo būti išnykę, jeigu ne iniciatyva, padėjusi finansuoti vietos projektus, susijusius su ekologiniu turizmu, miškų atkūrimu ir švietimu.

Jis išreiškė susirūpinimą dėl pandemijos, paralyžiavusios turizmą, bet pabrėžė, kad minėta iniciatyva „išlieka geriausias prieinamas įrankis“ užtikrinti laukinių lemūrų populiacijų išlikimą.

Žmonių keliamos grėsmės

Tarp kitų gyvūnų, priskirtų prie kritiškai nykstančių rūšių kategorijos, yra paprastieji tikrieji banginiai. Manoma, kad 2018 metų pabaigoje šios rūšies suaugusių gyvūnų bebuvo likę mažiau kaip 250, maždaug 15 proc. mažiau negu 2011 metais.

Atrodo, kad klimato pokyčiai skatina šiuos banginius vasarą plaukti toliau į Šv. Lauryno įlanką Kanadoje, kur jiems gresia susidurti su laivais arba įsipainioti į krabų gaudyklių lynus.

Nustatyta, kad paprastųjų tikrųjų banginių reprodukcijos rodikliai sumenko. Dėl tokios pačios priežasties į kritiškai nykstančių rūšių sąrašą buvo įtrauktas paprastasis žiurkėnas.

Praeitame šimtmetyje viena žiurkėno patelė per metus atsivesdavo vidutiniškai daugiau kaip 20 jauniklių, o dabar susilaukia tik 5–6 palikuonių.

Paprastieji žiurkėnai išnyko trijuose ketvirtadaliuose savo ankstesnių buveinių Prancūzijos rytiniame Elzaso regione. Šių graužikų taip pat nebeaptinkama 75 proc. jų buveinių Rytų Europoje.

Tyrėjai tiksliai nežino, kas lemia šią tendenciją, bet kaip galimos pagrindinės priežastys minimos monokultūriniai pasėliai, pramonės plėtra ir pasaulio klimato šiltėjimas.

Elzaso aplinkos apsaugos tyrimų centras 2017 metais perspėjo, kad daugumoje žemės ūkio naudmenų pradėjus auginti vien kukurūzus, žiurkėnų ėdamų augalų įvairovė smarkiai sumenko, todėl graužikams pradėjo smarkiai stigti maisto medžiagų ir jie pradėjo ryti savo palikuonius.