Rugsėjo 23-sios dienos ankstų rytą, saulei dar netekėjus, 5 val. ir 30 min. Žemė, skriedama aplink Saulę, savo orbitoje pasiekė rudens ekvinokcijos tašką. Tai – dangaus pusiaujo sankirta su ekliptika. Astronomų traktatuose tas taškas nuo seno žymimas Svarstyklėmis; sakoma, Saulė įrieda į šio žvaigždyno ženklą.

Kasmet vis kiek kitu laiku. Tai lygiadienis, astronominė vasaros pabaiga ir rudens pradžia. Tik Saulės spindulių užlinkimas Žemės atmosferoje, kurį fizikai vadina refrakcija, dar truputį prailgina šviesųjį paros metą, dovanoja mums papildomai šviesos. Naktis trimis minutėmis pralenks dieną penktadienį, rugsėjo 26 d.

O gamtoje dar nelabai daug rudens požymių, miškai tebėra sukaupę vasaros šilumą – iki šiol nesijautė to būdingo rudeniui drėgnų samanų kvapo. Bet be grybų iš miško negrįžta nė vienas... Tik miške kaskart vis tyliau: paukšteliai patraukė savo keliais. Medžių lapai – jei parudavę, susisukę – daugiau nuo sausros. Betgi vienas kitas pakelės klevelis jau nuraudo, pasidavė rudeniškai nuotaikai, o mieste nusispalvino ant mūrų išsidraikę vinvyčiai. Šios savaitės lietūs neabejotinai pridės tų požymių daugiau...

Tradiciniame mūsų etninės kultūros kalendoriuje kitados būta iškilios lygiadienio šventės, nes tai svarbus virsmas gamtoje. Mūsų laikais ją pakeitė miestelių ir kaimo bendruomenių rengiamos derliaus šventės. O XIX a. etnografas Liudvikas Jucevičius aprašė įdomią apeigą, kuria būdavo pasitinkamas ruduo. Apie tą laiką, kai ištinka pirmosios gilios šalnos, nubalinančios šerkšnu žolę, kaimo žmonės susirinkdavo į Alutinį. Tai iš tų metų derliaus pagaminto alaus ragautuvės. Prieš sėdant už stalo vaišintis, namų šeimininkas apeidavo su ąsočiu visas keturias namų kertes, nukrėsdavo ten kiek putos, taip pagerbdamas gerąsias namų dvasias. Užtėkšdavo alaus ir ant trobos durų, kiekvieno lango. Tarsi pasakant, kad nuo šiol pagrindiniai ūkio darbai jau vyks po stogu. O blogio galioms, piktosioms jėgoms, nebeleidžiančioms saulutei aukštėliau pakilti, dažniau mus pamaloninti šiltaisiais spinduliais, reikia užkirsti kelią į namų vidų. Juk ten, už lango šiaurys jau greit nuplėšys medžių lapus, o gruodas sukaustys žemę. Tebūna namų židinys ir kaitrus, ir jaukus...

Šiai apeigai alus būdavo daromas ne paprastas, o sambarinis, į jo salyklą pridedant po saujelę visų ūkininko auginamų javų. Geriamas jis po gurkšnelį iš trijų kaušelių, kurie eidavo ratu devynis kartus pasauliui aplink stalą. Trys devynerių dienų savaitės – tiek parų mėnulis danguje! Taigi apeiga atkartodavo laiko ritmą senoviniame mėnulio kalendoriuje. Išdilo iš tautos atminties ta įdomioji Alutinio šventė; gal todėl, kad vyrai alų ėmė gerti kone kasdien...

Kiti šventės papročiai galėjo pabirti į gretimas reikšmingesnes kalendorines datas. Nes dėl įvairiausių istorinių aplinkybių naudojamas kalendoriaus stilius buvo kaitaliojamas. Štai apaštalo Mato Evangelisto vardadienis, rugsėjo 21-oji. Kaime to laiko rudens požymiai gražiai įvardijami pamokomais priežodžiais. Pavyzdžiui, sakoma „Nuo Mataušo ir vanduo ataušo“, mat nuo šios dienos nebegalima maudytis ežere ar upėje, ir net vėžius gaudyti. Pavojinga sveikatai! Kitas priežodis – „Po švento Mataušo – kepeliušas už pečiaus“. Taigi šiaudinę skrybėlę reikia paslėpti iki kitos vasaros, o galvai ieškoti kokio nors šiltesnio apdangalo. Dar ir taip sakydavo: „Nuo Mataušo visiems barščiai ataušo“ – lauko darbus reikia skubinti, o po jų jau norisi karštesnio viralo. Tokie liaudiški pastebėjimai dar kartą patvirtina, kad gamtos nuotaikos būdavo kuo atidžiausiai stebimos, įtvirtinamos papročiais. Būdingiausias lietuvių etnokultūros bruožas – glaudus ryšys su tėviškės gamta. Argi šiandien tai nebėra svarbu, ar bent malonu?

Kuo dar pasitinka mus ruduo? Nakties dangaus grožiu! Tik rudenį jis toks tamsus, ir toks gilus... O dabar – dar ir pati mėnulio jaunatis. Iš žvaigždėto dangaus gelmių vakarais išgirsime ilgesingus išskrendančių gervių ir žąsų balsus. Skrenda paukščiai ten, į kur driekiasi vakaro sutemose ryškėjanti balzgana juosta – Paukščių Takas. Tik lietuviai taip vadina mūsų galaktikos projekciją. Nagi todėl, kad mūsų krašte rugsėjo vakarais Tako kryptis – į pietvakarius.

Per lygiadienį saulė pateka tiksliai rytuose ir leidžiasi tiksliai vakaruose. Jos tekos ar laidos azimutai horizonte kasdien sparčiai kinta. Todėl lygiadienio datą senovėje nesunku būdavo nustatyti net ir labai primityviomis priemonėmis: pasižymint saulės zuikučio vietą ant palangės, įsidėmint kokį nors reljefo ypatumą tolumoje. Lietuvoje esama didelių akmenų, išdėstytų išilgai rytų ir vakarų krypties. Tad saulė virš jų pateka ar per juos leidžiasi būtent per lygiadienį. Pavyzdžiui, dvidešimt šešių akmenų virtinė stūkso paslaptingoje Stabinės kalvoje, Tauragės rajone. Netoli Merkinės, Jonionių kaime prie Nemuno taip pat esama astronomiškai orientuotų akmenų. Ir prie Purmalių piliakalnio Pajūryje. Ar nebuvo jie kitados skirti Rudens šventės apeigoms? Neabejotinai baltų gentims nuo seno buvo svarbu metus skirstyti ketvirčiais ir žinoti jų pradžios tikslias datas; tai žemdirbiškojo kalendoriaus pagrindas.

O pats seniausias laiko matavimo prietaisas žmonijos istorijoje yra saulės laikrodis. Per lygiadienius jo šešėlis per skalę brėžia tiesut tiesutėlę liniją, ne parabolę, kaip kitomis dienomis.   

Saulė per lygiadienį pateka Mergelės žvaigždyne ir ištirpdo ten spindinčią ryškiąją Spiką. Lotyniškai šios žvaigždės vardas reiškia javų pėdelį. Senoviniuose žvaigždėlapiuose Mergelė vaizduojama rankose laikanti pjautuvą ir tą pėdelį – džiaugiasi derliumi. Tačiau astronomai rudens lygiadienį žymi Svarstyklių ženklu. Kaip čia yra iš tikrųjų? Šį neatitikimą lėmė nuolatinis Žemės ašies polinkio sukimasis, vadinamoji precesija. Nuo tada, kai buvo įvardyti dvylika Zodiako žvaigždynų, prabėgo pora tūkstančių metų. Per tą laiką Saulės tekos vieta pasislinko į gretimą žvaigždyną. Ką liko daryti astronomams – tik savo traktatuose išlaikyti buvusio žvaigždyno simbolį – Svarstyklių svirtelę. Todėl ir sakoma, kad astronominė rudens pradžia – kai saulė įžengia ne į Svarstyklių žvaigždyną, bet į jo ženklą. Pavadinimas buvo parinktas tikriausiai iš to, kad nuo lygiadienio naktis trukme pasiveja, o netrukus ir pralenkia dieną. Be to, mūsų eros pirmojo tūkstantmečio pradžioje formavosi prekybos keliai, susieję tolimas Euroazijos šalis. Žmonija visuotinai pripažino prekybos naudą, nors keliauti su prekėmis ar žaliavomis buvo ir sunku, ir pavojinga. Archeologai pagal pirklių kapus ir juose randamas kelionines svarstyklėles atseka garsiuosius Gintaro, Šilko, Vikingų ir kitus kelius. Įdomią istorinę atmintį saugo dangaus skliauto šviesulių pavadinimai...