Lietuvoje – kovas, dar tik pati pati jo pradžia. Žinoma, po savaitės džiaugsimės jau kitokiais orais, regėsime ne tik kitokias gamtos nuotaikas, bet ir mažus jo pasiekimus. Šiandien visiems vienodai jaukiai skamba žodis „pavasaris“. Jei lygintume metus su savimi pačiais, pavasarį turėtume vadinti vaikyste, o ji pilna atradimų ir džiaugsmo, labai šviesi.

Pavasariui tenka pradėti daugelį darbų. Be abejo, apie juos buvo žinoma ir jiems ruoštasi. Tai, ką jis žadina, pernai rudenį gamtos buvo užauginta, užmigdyta. Kas išdygs – to sėklelės pernai buvo žemėn pabertos. Kas ves vaikus – taip pat išaugo, subrendo, sėkmingai peržiemojo. Pavasaris tęsia gamtos metų ratą, darbus. Tik jam teko pareiga viską žadinti, budinti, kelti. Gali būti, kad ši pareiga yra tikrai maloni ir džiugi.

Mes jau sutikome vieversiukus. Ką tik šventėme ir kovų, arba kovarnių, o kai kas sako – ir varnėnų dieną. Tačiau nuostabiausia yra ką tik sugrįžusi liepsnelė. Ji – didelėmis juodomis akimis, oranžine krūtinėle, visa grakšti, atsargi, bet smalsi. Tačiau mieliausias jos balsas – švelnus suokimas. Jos galima nepamatyti, tačiau neišgirsti neįmanoma.

Neišgirsti neįmanoma ir gervių. Pagalvoji – taigi jos sugrįžo prieš mėnesį, bent jau pačios pirmosios. Dabar jas regėsite ir jų gimtosiose brastose, viksvynėse, laukuose. Čia jos žirglioja, kapsi žalumynus, vis trimituoja, šoka savo šokius. Jei keliausite po gamtą ir išgirsite gerves, iš tolo stebėkite – gal pavyks pamatyti jų piruetus, striksėjimus. Patikėkite – nuostabesnio pavasario šokio nerasite.

Atrodo, kad šiandien visai nesusimąstome, kad pirmasis pavasario mėnuo pavadintas paukščio kovo vardu. Kovas, ir tiek. Tačiau pasaulyje nieko nebūna šiaip sau. Kovai visada sugrįždavo tokiu metu, žiemos ir pavasario takoskyroje. O jų šurmuliavimas prie kelių, kur sniegas tirpsta pirmiausia, kur atsiveria maistas, paskui – klegėjimas senuose miestelių medžiuose prie pernykščių lizdų liekanų būdavo labai svarbus metų kaitos ženklas.

Taigi taip būdavo. Dabar tokios ryškios atskirties tarp jų nėra. Ir kovai šiek tiek pasimetė savo klegėjimuose bei darbuose. O paukštis kovas toks pastebimas ne tik savo buvimu, bet ir kitkuo – juk jie ne taip seniai buvo medžiojami. Gal ne tiek seni paukščiai, kurių mėsa gali būti sausa, kieta, sunkiai įkandama. Visi laukdavo kovų ir tikėdavosi, kad jie išperės jauniklius.

Lietuvoje, atrodo, kovas nebuvo toks geidžiamas maisto objektas. Kristijonas Donelaitis „Metuose“ aprašo varnų gaudytojus ir šaudytojus. Iš tikrųjų prieš trejetą šimtų metų buvo toks prūsų imperatoriaus parėdymas naikinti varnas ir net žvirblius. Gali būti, kad kai kas tą darė per daug uoliai ir net savo namus, kaip aprašo K. Donelaitis, supleškindavo.

Ir vėlesniais metais Kuršių nerijos kuršiai kas rudenį gaudė, valgė, statinėse sūdė ne kovus, o pilkąsias varnas. Tiesa, Vengrijoje ir pas mūsų kaimynus kitapus Baltijos švedus kovų jauniklių, jau besiruošiančių palikti lizdus, galabijimas ir valgymas buvo žinomas. Ir dabar kovai Lietuvoje kartu su pilkosiomis varnomis yra medžiojamos rūšys. Jas šaudyti ne miestuose, ne gyvenamose vietovėse leidžiama nuo liepos 1-osios iki kovo 1 dienos.

Taigi terminai baigėsi. Vargu ar daug radosi medžiotojų, kurie pasinaudojo tokia galimybe. O dabar, kovą, jau negalima trikdyti paukščių, ardyti jų lizdų. Tačiau tam juk buvo gražaus laiko iki kovo.

Pavasaris – medžių sodinimo laikas. Tie, kas nori, kad medeliai jau šiemet augtų ir būtų stiprūs, juos sodina kuo anksčiau. Juk žemė neįšalusi ir, svarbiausia, ji vis dar turi daug drėgmės. Medelio sodinimas, jo auginimas ir gyvenimas su juo – jautrus dalykas.

Gandrai jau klega savo namuose. Tačiau kol kas jų dar nematysime, nors jie jau pakeliui į tėvynę, gali būti, kad ir nelabai toli. Savo laidose mes jau kalbėjome apie gandralizdžius, apie jų kėlimą bei apsaugą ir sulaukėme klausimų, o kas gali padėti juos įkelti, kur tos įmonės, kur pagalbininkai.

Norime atsakyti paprastai. Nėra tokių firmų, kurios būtų sukurtos šiam sezoniškam darbui, tačiau tam esame mes patys, mes visi: kaimynai, jaunimas, bendruomenė. Negi toks darbas – gandro lizdo kėlimas, kuris paprastai vienija ir telkia mus, mums neįveikiamas? Ypač dirbant bendrai. Manau, kad tereikia kalbėtis, dalintis su visais mintimis, žiniomis ir darbais.

Daugelis mūsų ežerų jau banguoja, kitų ledas visai netvirtas. Atrodo, kad ši naujiena vieniems patinka, kitiems – nelabai. Žinoma, tai nepatinka žvejams. Dar ir dabar jie visaip stengiasi pasiekti ledą, užropoti per atitirpusius pakraščius ir nesaugiame, pavojingame lede išsigręžti savo svajonių eketę. Kad ir kaip romantiškai tai atrodytų, tačiau taip darantieji rizikuoja savo gyvybe. Nežinia, ar ji verta tik tos saujos žuvelių, kurias pavyks suvilioti. Perspėkite visus ir patys to nedarykite – nerizikuokite.

O dabar apie tuos, kuriems ši naujiena yra miela, – apie paukščius. Ežeruose jau pasklido gulbių nebylių poros,  išsiskraidė didžiųjų ančių pulkeliai. Dar ankstoka joms rūpintis lizdais, bet šiuo metu kaip tik kuriasi naujos poros, taigi skraidymo, kvarksėjimo ir gaigalų švilpsėjimo, sparnų plakimo, vandens taškymo ir net peštynių yra iki valios.

Sekame naujienas iš pamario, Nemuno deltos. Ten jau susirinko tūkstančiai gulbių, žąsų, ančių. Lauksime ir tikėsimės, kad vanduo laukuose laikysis kuo ilgiau, kad paukščiai turės saugias vietas gyventi, tvarkytis apdarus, maitintis.

Tačiau sugrįžkime į ežerus. Patys patraukliausi paukščiams – ne tie platieji ir gilieji, o seklesni, pelkėti, apaugę augalais. Tokiuose ežeruose gausu maisto, be to, čia ir ledas tirpsta daug anksčiau, tokių ežerų nėra daug. Tačiau pelkėjantys, užaugantys ežerėliai yra, kaip sakoma, paskutinėje savo vystymosi stadijoje. Tai natūralus arba pusiau natūralus procesas, kuriam įtakos mes neturime. O gal turime? Kaip yra iš tikrųjų?

Ir pilkosios žąsys – jos jau namuose. Susirado senąjį nendryną ir prie jo nieko neprileidžia. Kovo viduryje, jei tik leis orai, žąselės jau pradės dėti kiaušinius. Taigi toks pavasaris. Dar tik jo pradžia. Nepamirškite jo, paukščių ir savęs.