Pirmosios ražienos mūsų kraštovaizdyje yra labai šviežias akcentas. Jos – ne iš gamtos, tai – mūsų darbų dalis. Tačiau kaip pasikeitė vaizdai, o svarbiausia – kiek daug visko ražienos pritraukia. Štai gervės, kurių jaunikliai jau skrenda, atplasnoja lesinėti čia. Kai kas sako, kad jos renka grūdus... Na ir tegul, juk jie pabiro, negi surinksi? Tačiau dar daugiau jos kapsi visokius želmenis, ūglius – žolių, ne javų.

Į ražienas pirmiausia leidžiasi ir baltieji gandrai, nes čia daug paprasčiau gaudyti žiogelius, vabaliukus, žinoma, varles ir peles, pelėnus taip pat. Dar smagiau ražienose gandriukams. Ne iš visų lizdų jie jau pakilo, iš ankstyviausiųjų.

Dabar jų labai įdomi būsena, nes jie labai panašūs į smalsius mokinius: kol kas tik sekioja savo tėvus, atima iš jų sugautą lesalą ir akylai stebi, kaip jie tai daro. Toks mokslas labai svarbus, nes per keletą dienų teks išmokti lesalo susigauti patiems, paskui teks kilti vis aukštyn, sukti ratus, mokytis ne tik skristi, bet ir būti ištvermingiems...

Taigi po gerų dviejų savaičių gandrai jau išskris, bet kol jie retkarčiais dar parlekia į savo lizdą ir ten pasisveikinimo ritualus toks, kaip visada. O kai jie pradės burtis į pulkelius ir nakvoti skris į aukščiausius apylinkės medžius, juos kleketuojančius girdėsime rytais ir vakarais. Tiesa, tokie jų pasisveikinimai bus vis retesni...

Paklausite, negi jie išlėks anksčiau, nesulaukę švento Baltramiejaus?  Ko gero, taip. Iki šv. Baltramiejaus gandrų beveik nelieka. Nenustebčiau, jeigu ir šiandien keli jų pulkeliai jau nutolo į pietus. Pirmiausia išlekia tie paukščiai, kurie šią vasarą neperėjo – tie, kurių nesaisto jokie vaikų mokslai. Mūsų gandrai apie rugpjūčio 10 dieną jau būna stebimi Izraelyje, o iki jo – gerokas kelias...

Bet ar gandrai išlekia pirmi? Ko gero, patys pirmi išlekia čiurliai. Atrodo, kad ši vasara jiems buvo labai sėkminga ir oro atvėsimų, kai paukščiai būna priversti ilgam palikti savo jauniklius, nebuvo. Dabar čiurliai jau nutilę – tik pasižvalgykite – nei jų spygaujančių pulkų regėti, nei pavienių...

Nors dalis čiurlių jau išskrido, jie Lietuvoje išbuvo ne mažiau kaip tris mėnesius: užaugino vaikus ir išlėkė ten, kur amžina vasara... Kodėl jie perėti skrenda toli į šiaurę, net daug šiauriau už mūsų kraštą? Atsakymas paprastas: ten, kur visada šilta, prie pusiaujo, diena trunka tik 12 valandų.

Vabzdžialesiai paukščiai ne visi gali būti taip ilgai nelesę, tuo labiau – jų jaunikliai. Todėl jie ir skrenda perėti ten, kur diena trunka net 17 valandų. Panašiai elgiasi ir kiti vasaros paukščiai, kurie, tą noriu labiausiai pabrėžti, yra vabzdžialesiai. Grūdais mintantiems gera ir pas mus visus metus.