Esame liudininkai akimirkų, kai pradedama ir užtikrinama visų metų gėrybių sėkmė. Visada tikimės jos ypatingos, nes kažkodėl tikime, kad tai, ką augina gamta, priklauso mums. Mūsų kuklumas neleidžia pripažinti, kad pakaktų mažos dalies. O tiesa tokia – gamta viską augina sau.

Kas kita – mūsų sodas, mūsų obelys ir kriaušės, serbentai ir svarainiai. Juos mes sodinome, tręšėme, genėjome, tad mūsų lūkesčiai visai teisėti. Ir tas derlius bus visas mūsų. Na, gal tik dalį sugrauš kažkas...

Apie gamtą kalbantys pragmatiškai turi pripažinti, kad bobausių šiemet buvo, bet „jau ne tiek, kaip kažkada“. Įdomu, o kaip ten pavasarinės balteklės, dar vadinamos avižėlėmis, kurias tokiu metu renka šiaurės Lietuvos žmonės?

Žolininkai džiūgauja pievų rūgštynėmis, puikiu didžiųjų dilgėlių derliumi. Norintys jau riša vantas, nes kirtavietėse šakos išsprogino pumpurus, išskleidė lapus.

Bet gal pakanka apie tuos, imančius iš gamtos. Ji dosni ir kitkuo...

Ar džiaugėtės žydinčiomis ievomis? Poetų apdainuotas jų žydėjimo metas palydimas lakštingalų trelių. O sustoję po ievomis ir svaigdami nuo jų aromato negalime nematyti, kad šio medžio lapai ir žiedai vilioja daugybę vabzdžių.

Jiems ievos aitrus skonis tinka ir patinka, tad kai kurių mažesnių šios rūšies krūmelių šakos tiesiog nuplikinamos ievinių kandžių vikšrų ir dar apipinamos savotišku voratinkliu. Balkšvuose voratinkliniuose maišeliuose juda kruta vikšrai. Jie labai rajūs, o maišas juos apsaugo nuo paukščių. Taigi, ievos, kai kada ir ožekšniai nukenčia. Tiesa, ne visi.

Sugrįžo visi paukščiai. Arba beveik visi. Šilumas parnešė pirmuosius čiurlius, ant viršūnių laukuose sūpuojasi paprastosios medšarkės. Jei negirdėjote, tai po dienos kitos išgirsite griežles ir putpeles.

Kol vieni paukščiai grįžta, kitų, kad ir juodųjų strazdų, jaunikliai jau palieka lizdus. Tai tik pirmoji vada, o bus ir antra, ir trečia. Beje, yra paukščių, kurie pas mus ilsisi prieš ilgą kelią. Štai tilvikai gaidukai kaip niekada gausiais pulkais laikosi Nemuno deltoje, Žuvinte. Jų gali pamatyti ir prie laukuose telkšančios balos.

Taigi šie paukščiai dar tik skris šiaurėn į savo perimvietes. Mums sunku įsivaizduoti, kad jų lizdai bus sukami ir dėtys dedamos tik birželį. Tačiau be galo smagu, kad šie puošnūs paukščiai kuo ilgiau laikosi pas mus. Juk čia ramu ir saugu.

Žvalgydamiesi po žydinčias pievas, po žaliuojančius miškus, negalvokime apie gamtos trapumą. Geriau mąstykime apie jos galias ir jėgą, kuri sunkiai aprėpiama protu.