Taigi taip ilgai buvę vasaros šviesos aukštyje, sulaukėme žinios, kad gamtos ratas vėl ėmė suktis, nešdamas mus kitos – jau žiemos saulėgrįžos link. Visa tai – amžina, tokiems pokyčiams visa Saulės sistema paklūsta be jokių paklaidų. Gamtoje jos neįmanomos.

Štai ir dabar saulė brėžia savo ženklus jau tikroje vasaroje, o mes atsidūstame, nes per ilgai truko vėsa ir merkė lietūs. Gal bent dabar sugrįš šiluma. O juk galėjo nors keletą dienų anksčiau – Joninėms.

Jūs turbūt žinote, kad daugelis Europos tautų vasaros pradžią skaičiuoja nuo saulėgrįžos. Jie jau būna regėję labai gražių vasariškų vaizdų, tačiau supranta, kad pats tikriausias – astronominis dangaus kūnų nustatomas vasaros laikas. Mes gi vasarą skaičiuojame pagal kalendoriaus lapelius. Po Joninių pradeda trumpėti diena. Šiandien ji netekusi jau vienos minutės. Ar įmanoma pamatyti, pajausti tokį pokytį? Žinoma, ne. Tačiau ši tendencija svarbiau už faktą.

Ko jau ko, bet šią vasarą vandens stygiaus nejaučiame. Lietus sutinkamas įvairiai. Vieni džiaugiasi, kad kultūriniai augalai vešlūs, kiti baiminasi, kad bus išguldyti javai. Ar lietūs ir vėsus oras gali ką nors lemti gamtoje? Realūs pokyčiai galimi, kai lietaus būna ypač daug.

Gamtininkai prieš penketą metų Suomijoje stebėjo atvejus, kai dėl lietaus ir vėsių orų paukščiai negalėjo užauginti jauniklių. Tą pajautė ir mūsų paukščių žieduotojai, tą rudenį migracijų metu sulaukę mažesnio iš šiaurės krantų skrendančių sparnuočių srauto. Tokie orai gali būti nepriimtini šilumą mėgstantiems vabzdžiams, ypač tiems, kurie maitinasi žiedų nektaru ir gyvena labai trumpai.

Beje, uodų kol kas netapo gausiau. Matyt, jiems nepatinka vėsūs orai. Tačiau šie sparčiai besidauginantys kraujasiurbiai gali pagausėti atšilus. O šiluma – ne už kalnų.

Po Joninių – atostogų metas. Mes keliausime ne tik prie jūros, pasklisime po visą Lietuvą, uogausime ir grybausime, liksime su gamta. Jos namuose jauskimės lyg svečiuose. Supraskime ją ir nedarykime žalos. Juk mums išvykus, gamtai reikės gyventi toliau.