Pereiti į pagrindinį turinį

Skruzdėlės – originalaus būsto šildymo būdo išradėjos

T.Urbelionio/BFL nuotr.

Nors pavasario pradžią manėme gimus anksčiau, kovo pirmomis dienomis, tačiau tik dabar atsirado tikrojo pavasario ženklų - sukruto rudosios miško skruzdėlės. Beveik penkis mėnesius jų šeimos praleido pažeminės lizdo dalies gelmėse, dabar jos atveria antžeminės savo namų dalies angas ir veržiasi į paviršių. Iš arti pažvelgus į judančią skruzdėlių masę gali susidaryti įspūdis, kad vabzdžiai yra pasimetę ir nesustodami juda be jokio tikslo. Tačiau gamtoje to nebūna!

Rudosios miško skruzdėlės (lot. Formica rufa), viena gausiausių ir dėl savo veiklos - pastebimiausių skruzdėlių rūšių. Jos biologija ir ekologija ištirta gana nuodugniai. Kai kur šių skruzdžių skruzdėlynų labai tanku, tačiau daugiausia jų mišriuose ar spygliuočių miškuose. Labai svarbų vaidmenį skruzdėlių gyvenime vaidina šviesa ir saulės šiluma, todėl skruzdėlynai įkuriami atvirose, vėjo neužpučiamose vietose. Beje, saulės apšviestose miško aikštelėse skruzdėlynai būna žemi, po tankiom medžių šakomis - siekiantys metro aukštį ar dar aukštesni. Ši priklausomybė yra lyg pati paprasčiausia fizikos dėsnių iliustracija - kur šviečia saulė, ji pajėgia sušildyti ir mažą skruzdėlyno kupolą. O štai pavėsyje tam reikia didelio statinio.

Skruzdėlyną sušildo originaliu būdu

Skruzdėlės, kaip ir visi vabzdžiai, puikiai jaučiasi šiltu oru, ypač šviečiant ir šildant saulei. Anksti pavasarį (kai kada - miške dar tvyrant sniegui) saulei šviečiant jos jau kruta lizdo viršuje. Šis judėjimas turi savo prasmę: saulėje sušilę vabzdžiai lenda į požemį, kuriame yra žiemiškai šalta, ir nuneša ten mažą dalelę šilumos. Sunku nustatyti, kiek kartų visos skruzdėlyno skruzdėlės turi sušilti, o po to - leistis „apačion“, kad po žeme esančios lizdo dalies temperatūra pakiltų vienu laipsniu.

Gali būti, kad tai pasiekiama tik per keletą saulėtų dienų. Beje, saulei nusigręžus ar artėjant vakarui skruzdėlės slepiasi lizde ir uždaro visas angas į savo saugius namus. Net baugus lietus skruzdėlyno nepermerkia.

Kol kas skruzdėlės nesimaitina, nuo skruzdėlyno niekur nekeliauja - žemė dar šalta, vabzdžiams nepatraukli. Tačiau kažkiek maisto, matyt, surenkama nuo greta augančių medžių, kurių kamienais skruzdėlės aktyviai kopinėja. Tikėtina, kad šis maistas tenka skruzdėlei motinai ir jaunikliams.

Vidurio Europoje gyvena apie 130 skruzdėlių rūšių, Lietuvoje kol kas aptikta perpus mažiau. Matyt, entomologų laukia dar nemažas darbas.

O rudosios miško skruzdėlės, nors ir gerai pažįstamos, gyvena daug sudėtingesnį gyvenimą nei mums atrodo. Viena tokių ypatybių - jų naujų skruzdėlynų steigimas. Birželio - rugpjūčio mėnesiais išsirita sparnuotos skruzdžių motinos, kurios apvaisintos skrenda kuo toliau nuo savo lizdų, nukrinta ant žemės, jų sparneliai nulūžta ir sutrupa.

Kai viena patelė nugalabija kitą

Vienai jaunai motinai naują šeimą kurti ir lizdą statyti būtų sunku, ji to nesugebėtų, nes moka tik dėti kiaušinėlius. Ji įsibrauna į kitos biologiškai artimos, bet mažesnės rūšies lizdą, nugalabija čia esančią patelę ir pradeda dėti kiaušinėlius. Motinos netekusios vietinės skruzdėlės maitina įsiveržėlę, prižiūri jos kiaušinėlius ir jauniklius. Po kiek laiko lizde tikrųjų šeimininkių nelieka, šis lizdas priklauso jau rudosioms miško skruzdėlėms.

Nereikėtų manyti, kad čia paminėtas pavyzdys toks vienintelis. Daugelio vabzdžių tarpe, o skruzdėlių - ypač dažnai, biologijos bruožai susiformavę taip, kad apie juos išgirdę žmonės nustemba ar net pasipiktina. Tačiau mūsų nuostaba negali nieko pakeisti - gamta gali gyventi tik pagal šias taisykles. Rudosios miško skruzdėlės taip pat negali rinktis, kaip joms pradėti naujų lizdų kūrimą, nes tą joms „sugalvojo“ gamta.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų