„Spalva daugiausiai priklauso nuo to, iš ko jis yra sudarytas. Pavyzdžiui, baltas smėlis praktiškai yra sudarytas iš vieno mineralo – kvarco“, – pasakojo Lietuvos geologijos tarnybos atstovas Vytautas Minkevičius.

„Spalva dažniausiai nulemiama mineralinės sudėties. Jei jis yra rausvas, tai ne šiaip, o todėl, kad yra kalio feličpatai. Tai užduoda tam tikras savybes. Pavyzdžiui, gali būti karbonatai, kuriuos kaitinant gali išsiskirti CO2“, – aiškino VU Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius Andrejus Spiridonovas.

Geologai sako, kad skirtingame gylyje rastas smėlis gali sudaryti visą spalvų paletę, tačiau dar daugiau nuostabos kelia smiltelių ilgaamžiškumas.

„Lietuvoje smėlio yra praktiškai įvairiausių amžių. Patys seniausi yra Devono periodo – laikotarpis tarp 418 ir 360 mln. metų. Tai pats seniausias smėlis. Jį galima rasti Ukmergės rajone“, – kalbėjo A. Spiridonovas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kai kurias smilteles atskirti itin lengva. Jų sandarą išduoda išskirtinės savybės, pavyzdžiui, blizgesys ar dažymas. Tokios nuosėdinės uolienos, veikiamos vėjo, vandens ar kitų gamtos reiškinių, smėliu gali virsti po 10 tūkst. ar net milijono metų.

„Pagal mineraloginę sudėtį irgi gali būti įvairiausių. Jeigu, pavyzdžiui, kažkokia labai primityvi uoliena ar labai maišyta, pavyzdžiui, kokios morenos dūla, ten smėlis turės įvairiausią mineralinę sudėtį“, – sakė A. Spiridonovas.

Pasak specialistų, smėlio spalvą lemia ne tik mineralinė sudėtis, bet ir uolienų laikymo sąlygos. Jau susidaręs smėlis naudojamas statybinėms medžiagoms, dekoratyvinėms instaliacijoms, mandaloms ar net papuošalams kurti.

„Ne visas smėlis tinkamas. Viskas priklauso nuo jo mineraloginės sudėties“, – teigė A. Spiridonovas.

„Reikia šiek tiek perdirbti, patobulinti. Yra technologijos, kurios pagamina skaidrų skaidrų stiklą“, – tvirtino V. Minkevičius.

Geologijos tarnybos duomenimis, pernai Lietuvoje išgauta daugiau nei 4 tūkst. kubinių metrų smėlio. Daugiausia jo panaudota statyboms.