Fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas Libertas Klimka sakė, kad senais laikais žmonės nemokėjo valandų ir minučių tikslumu skaičiuoti saulės kelio padangėje.

"Gamtos ciklas netelpa į mūsų kalendorių, kuris yra matematinė schema, užmesta ant natūralių gamtos reiškinių. Todėl saulėgrįžos data būna gruodžio 21-ąją arba 22-ąją, dieną arba naktį. Tokioje pozicijoje saulė bus apie savaitę. Tik prietaisus naudojantys astronomai gali tiksliai pasakyti saulėgrįžos valandą ir minutę, – paaiškino L.Klimka. – Senovėje primityviais būdais nustatyti tikrojo saulėgrįžos laiko žmonės nemokėjo. Kai pamatydavo, kad saulė teka vis toje pačioje vietoje, nuspręsdavo, kad atėjo saulėgrįža."

Pasak L.Klimkos, senovės Romoje šis reiškinys vadintas Sol Invictus – nenugalima saulė. Tik maždaug V a. ši šventė tapo Kristaus gimimo diena, nors jokių duomenų, kada jis gimė, nėra. Panašu, kad šią datą nustatęs vienuolis suklydo.

Lietuviams senais laikais saulėgrįža reiškė naujas viltis išgyventi gamtos nykimo laikotarpį.

Gamta labiau reaguoja ne į šilumą, o į ilgesnį šviesos laiką.

Daugiabučiuose namuose gyvenantys žmonės pirmiausia pastebi, kaip į ilgėjančias dienas reaguoja kambariniai augalai – jie ima leisti ūglius. Vasario pradžioje už lango zylutės ir kiti paukščiai tampa aktyvesni.

Vienas senųjų papročių ir spėjimų sako, kad lapkričio 30-ąją, per šventąjį Andriejų ar pirmąją advento dieną, reikia nuskinti vyšnios šakelę. Skindamas žmogus turi labai galvoti apie savo norą ar gyvenimo klausimą, į kurį gali būti atsakyta teigiamai arba neigiamai.

Šakelę reikia pamerkti. Jei Kalėdoms ji pražysta, noras išsipildys su kaupu, o jei laukta atsakymo į klausimą, tai reiškia teigiamą atsaką. Jeigu šakelė ne pražydo, o sulapojo, tai irgi geras ženklas.