– Emocijos dvejopos – lyg ir džiugu, kad meška atsivedė meškiuką, bet lyg ir baugu dabar bus eiti į mišką.

– Iš tiesų nieko nereikėtų bijoti, geriau reikėtų pasidžiaugti. Tai išties unikalus atvejis ir džiugi diena Lietuvos gamtai, nes mūsų ekosistemoje atsirado rūšis, kuri veisiasi ir veda jauniklius.

– Kurioje Lietuvos dalyje jis užfiksuotas?

– Kupiškio rajone, rytinėje Lietuvos dalyje, Mirabelio miške. Užfiksavo kolega gamtininkas, medžiotojas, miškininkas Laimonas Kiaulėnas. Tai įvyko prieš savaitę, maždaug vidurdienį, truputį po pietų.

Apskritai, meškų anksčiau buvo nuolat aptinkama, bet kad veistųsi ir gyventų natūraliai buvo prieš 100 ar 150 metų. Taigi tai yra sugrįžtanti rūšis, tikrai ne nauja. Galbūt tik Lietuva buvo tas arealas, kur mes jų kurį dešimtmetį neaptikdavome, nes kaimyninėje Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, netgi Lenkijoje jų skaičiuojama šimtais, kai kur net ir tūkstančiais, o Estijoje netgi iki 100 meškų per metus yra medžiojama.

Meškų žemėlapio nuotr.

– Bet ar tikrai negalėjo būti, kad meškos patelė su jaunikliu tiesiog iš kažkur atropojo? Jis tikrai atsivestas čia?

– [...] Vis dėlto vaizdinių priemonių neapgausi, kai užfiksuojama, yra faktas. Jeigu pažiūrėtume į mūsų Medžiotojų ir žvejų draugijos praeitais metais sukurtą meškų žemėlapį www.meskos.lt arba www.meskuzemelapis.lt ir paanalizuotume – praeitais metais fiksuota apie 20 meškų apsilankymų ar jų veiklos padarinių atvejų. Lankomasi dažniausiai poravimosi metu, antroje vasaros pusėje, o pavasarį labai retai būdavo fiksuojama.

– Žemėlapyje galima matyti, kur jos dažniausiai lankosi. Jos ir apsigyvena tose vietose ar tiesiog lankosi?

– Matyt, jos į mūsų šalį atkeliauja per valstybės sieną iš kaimyninių šalių. Ir, kaip matome žemėlapyje, tai rytinis arealas – Kupiškis, Rokiškis, Biržai, vadinasi, visos girios, žalioji Labanoro giria, Punios šilas. Taip yra dėl to, kad didesniame miške meškai drąsiau, jos vengia žmonių kaimynystės ir yra gūdžių, tankių miškų gyventojos. Tačiau prieš metus kėlėme hipotezę, kada būtent bus ne aptinkamos, o vedančios, ir nereikėjo nė metų, jau turime šį faktą. Dabar keliame kitą hipotezę – kada pasislinks į Vidurio, Šiaurės, Vakarų Lietuvą ir bus aptinkamos visoje šalyje.

– Ar pavojinga yra sutikti mešką akis į akį?

– Susidūrimai su laukiniais gyvūnais visuomet yra rizikingi, bet tikimybės ją sutikti nėra turbūt nė 0,1 ar 0,01 proc. Vis dėlto, taip gamtos sutverta, kad mamos gina savo jauniklius, tad pastebėjus nereikėtų kokių nors drastiškų sprendimų daryti, tiesiog reikėtų pasišalinti iš tos vietovės. Ypač, jei esate pernelyg arti. Nors pasaulyje labai reti atvejai, kai [dėl to] sutrikdoma žmogaus sveikata.

Vaizdo įrašo stop kadras.

– Ką tik matėme vaizdo įraše palei koncertiną einančią mešką. Ar šios, neperžengiamos, tvoros atsiradimas, kaip nors pakeitė tendencijas, kur meškos pasirodo, ar nesumažėjo jų? Gal jos kaip tik negali išeiti iš mūsų teritorijos?

– Be abejonės fiziniai barjerai riboja gamtinį judėjimą ir ne tik meškų, ir kitų gyvūnų rūšių. Bet yra tam tikrų neaptvertų ruožų, pelkių, tai vis dėlto gyvūnai migruoja. Galime daryti prielaidą, kad jei nebūtų fizinių barjerų – tvorų, koncertinos, tai meškų būtų galbūt ne taip, kaip praeitais metais, 20 atvejų, galbūt būtų ir 30, ir 40, ir dar daugiau.

– Kiek maždaug skaičiuojama meškų Lietuvoje? Ar galima įvardyti skaičių?

– Mes keliame prielaidą, kad iki 8–10 meškų aptinkama.

– Meškų Lietuvoje pastebima jau kurį laiką. Kodėl jauniklio susilaukė tik dabar?

– Na, meška subręsta tik 3–5 gyvenimo metais, atsivedusios jauniklį taip pat kelerius metus nesiporuoja, tai nėra taip paprasta. Visgi turi būti ir patinas šalia. Jeigu žiūrėtume į Kupiškio atvejį, netoli Mirabelio miško, kur aptiktas jauniklis, praeitais metais buvo fiksuotas ir patinas, ir patelė. Tai tikėtina, ir teko kalbėti su vienu mokslininku, tyrinėjančiu stambiuosius mėsėdžius, kad tai gali būti Šimonių girios palikuonis. Vis dėlto man keista, kodėl netoli Kupiškio, būtent Mirabelio miške, nes šis miškas nėra didelis, netoli Kupiškio miesto – tik 5 km. Na, bet, matyt, kažkiek minimaliai migruoja. Natūralu, kad atsivedus jauniklį atsiranda sėslumas, bet prireikus jie tikrai pasitrauks į gūdesnius, tankesnius miškus, kur bus saugiau ir lengviau aptikti maisto.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai dabar, sakote, verčiame naują Raudonosios knygos puslapį ir jau oficialiai galima sakyti, kad meškos yra Lietuvoje gyvenantys gyvūnai?

– Ne tik aptinkamos, bet ir, aš taip pasakyčiau, rūšis, kuri veisiasi.

– Manau, kad nėra daug smalsuolių, kurie eitų ieškoti meškiuko, bet vis dėlto, gal reikia įspėti, kad nė neketintų artintis, jei pastebėtų?

– Čia reikėtų ne tik įspėti, bet ir paprašyti visuomenės, kad vis dėlto nereikėtų smalsuoliams vykti į tą mišką, apsišarvuoti visa ekipuote, fiksuojančia vaizdą, ir nereikėtų trikdyti. Leisti tam jaunikliui būti mūsų gamtoje. Galbūt kitą savaitę paskelbsime konkursą suteikti jam vardą, kad tai būtų būtent čia gimęs ir gyvenantis meškiukas.