Vokiečių aviganių veisėja: šuo – ne žaislas

Jei gali padėti – padėk

Vokiečių aviganių veislyno ir šunų viešbučio "Skriejanti kulka" savininkę J.Stepanovą pirmą kartą pamačiau per televiziją prieš metus, dar pirmojo karantino metu. Tada ji ragino medikus ir kitus asmenis, gelbstinčius visuomenę nuo COVID-19 infekcijos ir neturinčius laiko pasirūpinti savo augintiniais, atvežti juos jai. Tokią galimybę siūlė ir tiems, kurie dirbdami užsikrėtė koronavirusu ir turėjo izoliuotis.

"Uždraudus keliones, voljerai stovėjo ir iki dabar stovi tušti, žmonės niekur neišvažiuoja ilgesniam laikui, tad ir augintinių pas mane nepalieka. Pati savanoriauti negaliu, nes turiu mažą vaiką. Tad pagalvojau, kad bent taip galiu padėti tiems, kurie saugo mus nuo viruso. Savo šunis juk turiu prižiūrėti, tad man nesunku pasirūpinti ir svetimais. Manau, kad tai yra normalu: jei gali padėti – padėk", – mano J.Stepanova.

Pagalvojau, kad bent taip galiu padėti tiems, kurie saugo mus nuo viruso. Savo šunis juk turiu prižiūrėti, tad man nesunku pasirūpinti ir svetimais.

Jos augintinių būrys per šiuos metus pasipildė – namus čia rado keli senyvo amžiaus šunys iš prieglaudų.

"Pas mane dabar – pensininkų namai, – juokauja Jekaterina. – Anksčiau, kai viešbutyje būdavo daug šunų, neturėjau galimybių padėti šiems nabagėliams. Dabar galiu, tai kodėl gi ne? Puikiai suvokiu, kad jie niekam nereikalingi, niekas tų senukų nenorės paimti, o jie juk turi teisę į orią senatvę."

Iš keturių J.Stepanovos namuose augančių juodų katinų tik vienas – Meino meškėnas Sky – pirktas ir turi dokumentus. Kiti – priglaustinukai. Nenuostabu, žinant, kad Jekaterina benamius augintinius namo nešė nuo mažų dienų – paskui tėvams tekdavo ieškoti jiems naujų šeimininkų.

Ištvermingi ir draugiški

Vis dėlto didžiausia J.Stepanovos meilė – vokiečių aviganiai, su kuriais ji augo nuo dešimties metų, kai tėvai jai ir broliui nupirko pirmąjį veislinį šuniuką.

"Tas šuo su manimi būdavo visur – ir kur galima būdavo eiti su šuniu, ir kur negalima. Šuo buvo mano geriausias draugas. Ji – kalytė – pragyveno trylika metų, netekau jos, kai man buvo 23-eji. Verkiau, liūdėjau, sakiau, kad gyvenime daugiau jokių šunų neturėsiu – per daug skausminga netektis. Bet jau po dviejų savaičių nusprendžiau, kad reikia pirkti naują šunį, nes be šuns namie – blogai", – pasakoja Jekaterina.

Taip jos gyvenime atsirado antra vokiečių aviganių veislės kalytė Sonia, vėliau trečia – Hani. Toliau – pažintys su vokiečių aviganių veisėjais, dresūros patirtis, parodos, šuniukai ir, galiausiai, 2009-aisiais – vokiečių aviganių veislynas "Skriejanti kulka".

Paklausta, kodėl jos gyvenimą okupavo vokiečių aviganiai, J.Stepanova gali vardinti daug priežasčių. Vokiečių aviganiai – labai socialūs gyvūnai. Jie nori bendrauti su šeimininku, jiems ne tiek džiaugsmo teikia paleistiems lakstyti po teritoriją, kiek bendrauti su žmonėmis, žaisti. Jie myli vaikus – jeigu nuo mažens tinkamai išauklėsi, bėdų nebus. Žinoma, yra tam tikros veislės, kurių atstovai nelabai mėgsta vaikų. Su vokiečių aviganiais šių problemų nėra.

Jie mėgsta žaisti, jie ištvermingi, gali atlaikyti didelį fizinį krūvį, nėra bėdos, kaip su kai kurių kitų veislių šunimis, kurie nueina 3 km ir viskas, važiuok namo.

Vokiečių aviganis gali gyventi tiek voljere, tiek ir bute, nes jam pakanka nedaug erdvės, jeigu tik yra išsilakstęs, išsidūkęs lauke.

Vokiečių aviganiai – vieni tų šunų, kurie dėl savo aukšto intelekto lengvai dresuojami.

"Šuns charakteris priklauso tiek nuo auklėjimo, tiek ir nuo genų, – sako veisėja. – Jeigu sukergti buvo, pavyzdžiui, du bailūs šunys, labai realu, kad ir šuniukai bus bailūs. Todėl labai gerai, kad vokiečių aviganiams yra atliekami specialūs testai, kurie parodo, ar šuo, esant reikalui, gali kąsti. Jei negali kąsti – jis negali būti veisiamas. Tai vienintelė veislė, kuriai palikta privaloma dresūra – visoms kitoms ji neprivaloma. Dobermanai, rotveileriai kažkada irgi buvo tarnybiniai šunys, o dabar norint juos kergti pakanka neigiamo displazijos tyrimo ir sudalyvauti dviejose parodose."

Vokiečių aviganių specializuotose parodose visada tikrinama, kaip šuo reaguoja į startinio pistoleto šūvį, – tai parodo, kokia yra šuns psichika. Jeigu šuo bando išsirauti iš antkaklio, cypia, slepiasi už šeimininko, vadinasi, jis yra bailus ir negali būti kergiamas.

Dresuoti reikia nuo mažens

Norint turėti gerą, sveiką šunį, J.Stepanovos teigimu, reikia nusipirkti jį iš patikimo veislyno. Tačiau net ir tokiu atveju šimtaprocentinės garantijos, kad viskas bus gerai, nėra – gali paaiškėti kokios nors bėdos, genetiškai paveldėtos net iš senelių ar prosenelių.

"Ypač svarbu, kad šuo tikrai būtų vokiečių aviganis, o ne tiesiog panašus į vokiečių aviganį. Vokiečių aviganis turi Lietuvos kinologų draugijos išduotus veislę patvirtinančius dokumentus, – sako veisėja. – Net jei šuniuko tėvai yra vokiečių aviganiai su dokumentais, o šuniukai dokumentų neturi – jie neatitinkantys veislės standartų ir negali būti vadinami vokiečių aviganiais. Žmonės, ieškodami pigiau, įsigyja vadinamąjį vokiečių aviganį be dokumentų, o paskui prasideda bėdos dėl šuns psichikos. Dažniausia problema – šunys būna bailiai agresyvus, kanda iš baimės. Todėl ir patariama pirkti šunį su kilmės dokumentais iš patikimų veisėjų."

J.Stepanova taip pat pataria prieš įsigyjant šunį įvertinti, ar tikrai galėsite šunį vedžioti, ir visai nesvarbu, ar jis – vokiečių aviganis, ar mažosios veislės atstovas. Anot jos, dabar daug kas mažųjų šunų neveda į lauką, leidžia jiems ant palučių tuštintis. Tai – netinkamas požiūris. Kad ir kokios veislės jie būtų, tai – šunys, o ne katinai.

Šeimininkas turi vesti šunį į lauką, turi jį auklėti. Jeigu nenori užsiimti su šuniu, jei negali skirti jam mažiausiai valandos per dieną – geriau nusipirkti pliušinį, ir bus ramu. Šuo nori dėmesio, o jeigu šeimininkas po darbų parėjęs sėdi prie televizoriaus – čia ne gyvenimas šuniui, jis kankinsis.

Veisėja atkreipia dėmesį į dar vieną didelę klaidą – kai šuniui viskas leidžiama. Tada jis jaučiasi esąs gaujos vadas, kuris gali daryti bet ką ir galiausiai pradeda šiepti dantis ar net kąsti. Kad to nebūtų, dresuoti šuniuką reikia nuo mažens. Turi būti nustatytos griežtos ribos, ką galima, o ko negalima. Ir būtina eiti pas dresuotoją, nes tai, kad šuo duoda leteną ar palieptas atsisėda, atsigula, – ne dresūra.

Yra dvi pagrindinės komandos, kurių šuo turi klausyti – "pas mane" ir "fu". Jas šuo privalo vykdyti bet kokiomis aplinkybėmis, nes jeigu šuo yra nevaldomas – jis kelia grėsmę.