Taip susižavėję mažaisiais ožiukais, puslapio sekėjai įsinori ir patys savo bute ar namuose laikyti tokį gyvūnėlį. Tačiau jų augintoja kantriai aiškina, kad ožiukas – ne kačiukas ir ne šuniukas. Jam reikalinga speciali priežiūra. Nors jie pasižymi itin meilia išvaizda, nevertėtų užmiršti, kad ožkos – ūkinis gyvūnas ir joms mieste – ne vieta.
Sąrašas – nebaigtinis
„Esu smulkioji ūkininkė. Auginu du šuniukus, du triušius, katytę, miniatiūrinę Kveslando salų avį su avinuku, anglų nubijos ožkytes su ožiu, kurie, beje, šiemet turėtų atvesti palikuonių, tris miniatiūrines olandų ožkytes ir du ožiukus“, – pulką savo augintinių pristato A. Riverė iš Šilalės rajono.
Tokiu augintinių sąrašu Agnė apsiriboti neketina. Netolimoje ateityje norėtų auginti ponius, alpakas, įsileisti daugiau įvairesnių avių veislių.
Visiems savo globotiniams Agnė negaili gerų žodžių, bet bene daugiausia liaupsių tenka nubijos ožkytėms: jos tokios meilios, draugiškos, praktiškai niekuo nenusileidžia šuniui. „Mūsų ožkytė tokia švelni, tokia gera. Mano dukra Elena labai mėgsta ją glostyti, šukuoti. Žinokite, kartais net šunys nebūna tokio gero charakterio“, – nusijuokia Agnė.
Skubiai ieškojo pieno
Tačiau kaip viskas prasidėjo? Kaip jauna šeima sugalvojo į savo namus įsileisti šias mažas raguotas nenuoramas – ožkeles? Odisėja link tokio būrio augintinių prasidėjo kiek neįprastai. Agnė, mintimis grįždama laiku atgal, prisimena, kad pradžia buvo kiek romantiška – svajonė, kuria pasidalijo su vyru.
Mūsų ožkytė tokia švelni, tokia gera. Mano dukra Elena labai mėgsta ją glostyti, šukuoti. Žinokite, kartais net šunys nebūna tokio gero charakterio.
„Mano viso ūkio istorija prasidėjo nuo vyrui papasakotų svajonių, kad norėčiau auginti ožkytę. Tais pačiais metais per mano gimtadienį laukė staigmena – dvi baltos mažos ožkytės. Juokingiausia, kad vyras net nepagalvojo, jog jos dar maitinamos pienu. Teko greitai suktis – ieškojome, iš kur jo gauti. Viena kaime gyvenanti moteris davė karvės pieno, bet ožkytėms jis visiškai nepatiko. Jau kitą rytą lėkėme į veterinarijos vaistinę pirkti pieno miltelių, su jais ir užauginome ožkytes“, – su šypsena ožkininkystės pradžią prisimena A. Riverė.
Neplanuotas pagausėjimas
Netikėtumų jų namuose buvo ir daugiau. Pats šviežiausias nutiko po šv. Kalėdų. Pernai rudenį jie įsigijo miniatiūrinę olandų ožkytę ir netrukus pastebėjo, kad ši ėmė storėti, patelė pasižymėjo itin geru apetitu.
Šeimininkai kraipė galvas, manė, kad galbūt tiesiog gero apetito gyvuliuką nusipirko. Tačiau pilvukas augo ir šeimininkai greitai suprato, kad įsigijo jau besilaukiančią ožkytę. Ši antrąją Kalėdų dieną atvedė du ožiukus.
Tačiau malonūs rūpesčiai virto nemenku galvos skausmu. Agnė paaiškina, kodėl.
„Ji visai nemylėjo savo vaikučių, užgavo ragais, įsikando dantimis – numetė. Mums reikėjo juos gelbėti. Vyras katilinėje sukalė jiems gardelį, ten jie sau gyvena. Gimė berniukas ir mergaitė, jie nuo pirmų dienų yra prie mūsų. Abu labai meilūs, prieraišūs. Ko gero, galvoja, kad aš esu jų mama, nes juos šeriu. Kai aš ateinu, ima siaubingai bliauti, laukia manęs“, – šypteli A. Riverė.
Atsineša į kambarį
Miniatiūrinių ožiukų jaunikliams dar tik keli mėnesiai, tad Elena juos nešioja, girdo pienu, glosto, šukuoja. „Patikėkite, ožiukai labai jaukūs gyvūnėliai“, – patikina Agnė.
Agnės dukrytė mėgsta juos atsinešti į kambarį, todėl iškart kyla klausimas: ar mažieji išdykėliai nepridaro žalos namuose? Išgirdusi klausimą ūkio šeimininkė nusišypso, sako, kad kol kas jie tik bando paskanauti užuolaidų, daugiau eibių neprikrėtė.
Namuose ožiukai jau susipažino ir su kitais augintiniais: pudeliuke Luna ir Maltos bišonu Barniu. Lunai tik keli mėnesiai, ji labai žaisminga, o jos dantukai – aštrūs kaip maži peiliukai. Kadangi šunytė mėgsta kandžiotis, ožiukus kibinti, dėl augintinių saugumo viename kambaryje jiems būti neleidžiama.
Gaunu daugybę žinučių, žmonės rašo, kad gyvena mieste, bet nori tokias ožkytes auginti bute ar name. Tačiau jiems visiems pasakau, kad žiemą reikia jas laikyti šiltame tvarte, nes paprasta, kiaura pašiūrė netinka.
Užsimano auginti mieste
Pasiteiravus, kokio dydžio bus miniatiūriniai olandų ožiukai, kai užaugs, A. Riverė sako, kad jie bus visai nedideli, sieks žmogaus kelius, o patelės gali būti šiek tiek smulkesnės.
„Kai kam atrodo, kad jeigu mes ožiukus laikome ant rankų, tai jie ir yra kaip šuniukai. Tačiau realybė – kitokia, – Agnė išsyk suskumba sklaidyti nuomonę, kad miniatiūriniai ožiukai tinka gyventi miesto namų sąlygomis. – Suaugę ožiai jau pradeda rodyti charakterį, badytis. Gaunu daugybę žinučių, žmonės rašo, kad gyvena mieste, bet nori tokias ožkytes auginti bute ar name. Tačiau jiems visiems pasakau, kad žiemą reikia jas laikyti šiltame tvarte, paprasta, kiaura pašiūrė netinka.
Mes žiemą patys šildome tvartą dyzeliniu generatoriumi. Taip pat reikia pagalvoti apie pašarą, nes ožkoms tinka tik traiškytos avižos, reikia specialaus traiškytuvo. Būtina pasiruošti ir kokybiško šieno, jį tinkamai sandėliuoti. O kur dar mėšlas... reikia pagalvoti, kur jį laikyti, o jo – labai daug.“
Reikia ir pievos
Daug kas klaidingai įsivaizduoja, kad ožkeles galima auginti kaip gyvas kiemo žoliapjoves. Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad kiemo veja visiškai netinka ožkoms. Jos turi ganytis pievose, kur gausu įvairių augalų, klesti bioįvairovė. „Ožka visiškai netinkama šiam reikalui“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Ožiukai yra dideli sodo augalų gurmanai, todėl Agnė jų nepaleidžia vienų vaikščioti kieme, nes jie tiesiog sušlamštų žydinčius gėlynus, paskanautų ir vaismedžių, uogakrūmių. Saugodama savo sodo puošmenas, ji avis ir ožkas šiltuoju metų laiku laiko aptvarėliuose. Jie netgi turi vasarinius namelius, kuriuos dailininkės išsilavinimą turinti šeimininkė žada išpuošti įvairiais raštais, spalvomis.
Turi gerą padėjėją
Sunkiai Agnė apsieitų ir be savo mažosios pagalbininkės Elenos, kuriai vienas malonumas ne tik prižiūrėti namų augintinius šunis, triušiukus, bet ir ožkytes, avis.
„Dukra labai man padeda. Kai pasakau, kad eisime į tvartą pas gyvūnus, labai apsidžiaugia ir visada paruošia skanėstų: padžiovintų šakų lapelių, kopūstų, morkų. Ji netgi ožiukams ir šuniukams skaito pasakas, rodo filmukus iš savo telefono“, – apie vaikystės kaime džiaugsmus pasakoja Agnė.
Šilalės rajone įsikūrusi šeima dega naujais ateities planais. Tikisi, kad jau šiemet, vėlų rudenį, atvers duris turistams, edukacijose pasakos apie šiuos gyvūnus, jų auginimo ypatumus.
„Daržinėje dar reikia įsirengti patalpas, pritaikytas edukacijoms. Tikiuosi, pavyks. Šilalėje dirbu bibliotekininke, man šis darbas labai arti širdies, viliuosi, kad visas veiklas pavyks suderinti“, – naujais sumanymais dalijasi A. Riverė.
(be temos)