Ž. Štreimikytė-Mockeliūnė: be spalvų gyvenimas bejausmis

Net ir moksliškai įrodyta, kad nedidelė gamtos dalelė – gėlė gali lemti laimės pojūtį ir emocinę sveikatą. „Gėlės man yra nusiraminimo, pasikrovimo ir emocinės ramybės šaltinis“, – tikina biomedicinos mokslų daktarė ir LSMU lektorė Žaneta Štreimikytė-Mockeliūnė.

– Gyvenate ir dirbate mažame Jūrės miestelyje Kazlų Rūdos savivaldybėje, esate šios bendruomenės pirmininkė. Ar prie jūsų pačios namų daug gėlių?

– Šiuo metu žydi lelijos, skleidžiasi jurginai, akį traukia daugybė rūšių rožių. O kur dar hortenzijos, astilbės! Mano namuose yra daug gėlių, kad skirtingais metų laikais galėčiau mėgautis jų spalvų grožiu ir formų įvairove. Kiekvieną rytą, eidama pro jas, aš pasisemiu energijos visai dienai. Iš gėlių, jų spalvų, kvapo, žiedlapių šiurenimo vėjyje... Gėlės man yra nusiraminimo, pasikrovimo ir emocinės ramybės šaltinis. Kadangi gyvenu mažame miestelyje, turiu ne vieną ir net ne penkis arus gėlynų. Rudenį sodinu daug svogūninių gėlių ir su nekantrumu laukiu jų žydėjimo pavasarį. Tuomet širdyje patiriu labai didelę šventę ir gaunu daug energijos. Sodinu gėles ne tik sau: su moterimis gražiname visą Jūrės miestelį. Ne dėl to, kad kažkas už tai padėkotų, o todėl, kad mums pačioms gėlynai – labai gražu. Gėlės išvysto žmoguje priklausomybės jausmą...

– Nebijote šito žodžio? Ką turite omenyje, kalbėdama apie priklausomybę?

– Pažiūrėkite, jau rudenį kišame į žemę gėlių svogūnėlius, nors jie nėra nei žydintys, nei spalvoti, bet tai darydami mes tarsi iš anksto pasikrauname emocijų, įsivaizduodami, kas iš jų sudygs ankstyvą pavasarį. Dar 5 tūkst. metų prieš Kristų žmonės augino gėles. Apie tai kalba akmenyse išskaptuoti paveikslėliai, kapavietėse randamos sėklų liekanos. Ar gėlės duoda kokią finansinę naudą? Dažniausiai ne. Daug moterų slepia nuo savo vyrų, kad didžiulius pinigus sukiša tiesiog į žemę (juokiasi). Gėlių netgi valgyti negalima. Nebent papuošti vienu kitu žiedu kokį salotų dubenį. Todėl aš ir sakau, kad žmogus jaučia priklausomybę gėlėms, nors šios iš pirmo žvilgsnio neduoda jam jokios apčiuopiamos naudos.

– O iš antro žvilgsnio?

– Gėlės mus užvaldė, kad išliktų per amžius. Kodėl taip yra? Mes matome gėlių spalvą ne kaip spalvą, o kaip spindulį. Kiekvienos gėlės spindulys veikia, stimuliuoja tam tikras mūsų galvos smegenų dalis. Juk kas mus patraukia iš tolo? Pirmiausia spalva! Tuomet žmogui norisi prieiti arčiau, patyrinėti gėlių formą, paliesti lapus.

– Jei visa esmė slypi gėlės spalvoje ir kiekviena spalva turi skirtingą šviesos bangų intensyvumą, kuris, pasiekęs akies nervą, sukelia skirtingų kūno reakcijų, kokia spalva kokią mūsų kūno dalį veikia labiausia?

– Tai, ko jūs manęs klausiate, jau yra visas mokslas. Atlikta specialių mokslinių tyrimų, kai žmogui prieš akis pastatoma vaza su pamerktomis gėlėmis ir matuojamas jo širdies ritmas, pulso pokytis, kortizolio (streso hormono) kiekis. Vadinasi, yra tam tikrų metodikų, iš kurių mes galime suprasti, kaip žmogaus savijautą veikia kiekviena gėlės spalva. Tačiau yra ir neutralių spalvų.

Kodėl mes, lydėdami žmogų į paskutinę kelionę, dažniausiai jam perkame baltas gėles? Vestuvėse nuotaka paprastai laiko rankose irgi baltas gėles… Taip yra dėl to, kad baltos spalvos spindulys pats trumpiausias ir jis mažiausiai stimuliuoja. Juk mes visi esame be galo jautrūs. Tad, jei minėtomis progomis neštumėmės raudonas rožes ir ši intensyvi spalva stimuliuotų antinksčius, taip suteikdama organizmui didžiulį pliūpsnį energijos, kažin, ar būtų gerai.

Raudonas rožes mes perkame intuityviai, kai norime suaktyvinti mąstymą, kai vyras trokšta pasakyti moteriai, kokia ji žavi! Viskas jau nuo gimimo surašyta mūsų smegenyse. Juk ir kvapus renkamės intuityviai. Taip yra ir su balta spalva. Ją renkamės, kad nestimuliuotume smegenų ir liūdinčiam savo artimam žmogui nesukeltume jokių perdėm emocingų prisiminimų.

Mes matome gėlių spalvą ne kaip spalvą, o kaip spindulį. Kiekvienos gėlės spindulys veikia, stimuliuoja tam tikras mūsų galvos smegenų dalis.

– Vadinasi, kraštovaizdžio specialistui nelengvas uždavinys apsodinti žmogaus sklypą augalais, ypač žydinčiomis gėlėmis. Juk kiekvieno žiedo spalva pasirengusi nešti tam tikrą žinutę?

– Būtent! Gėlininkai dažniausiai nori apsodinti sklypą augalais taip, kad būtų gražu ir patogu jį prižiūrėti visus metus. Deja, jie neturi žinių apie emocinę šito reiškinio pusę. Juk, prieš parenkant gėles, visų pirma reikėtų pasiteirauti, kokia šeimininko, norinčio gėlynų, emocinė būklė? Koks jo charakteris? Kitas ne mažiau svarbus klausimas, kas gyvens tuose namuose: vaikai, o gal vyresnio amžiaus žmonės? Jei gyventojai bus hiperaktyvūs, o gėlynai – visiškai netinkančių spalvų, tai kaip jie kasdien veiks gyventojų emocinę sveikatą? Aišku, kad blogai.

– Ar Lietuvoje galima rasti tokių apželdinimo specialistų, kurie galėtų atsižvelgti ne tik į gėlių augimo vietą, žydėjimo laiką, bet ir į pačius tos vietos gyventojus?

– Tai jau yra problema. Mes matome įvairiomis geometrinėmis formomis surėžytus sklypus, kurie labai gražūs pačiam gėlininkui ir pačiam šeimininkui, bet ar jie tinkami jo sveikatai? Kartais einame per miestą ir regime gražias vietas, kuriose tuščia, nėra žmonių… Arba priešingai – vietas, kuriose verda gyvenimas. Apie tokias sakome: gera aura. Kodėl? Todėl, kad mus taip veikia ten žydintys augalai, jų spalvos. Tarkime, mėlynieji irisai ar katilėliai stimuliuoja galvos smegenų konkorėžinę liauką, atsakingą už miegą, ir teikia atsipalaidavimą. Mėlyna spalva taip pat suaktyvina skydliaukę, padeda jai išskirti daugiau tiroksino, hormono, reguliuojančio medžiagų apykaitą. Skaisčiai geltona saulėgrąžų spalva žmogų energizuoja. Dėl jos būsite budresni, sumanesni, kūrybingesni, optimistiškesni. Norėčiau reabilituoti oranžinę spalvą. Visi žinome intensyvaus kvapo vadinamuosius gvazdikėlius. Vieniems jų kvapas priimtinas, kitiems – nelabai. Tačiau emociškai jų spalva – tai tėvų ir vaikų meilės spalva! Tad, pasodinti prie namų, padės puoselėti kuo gražiausius tėvų ir vaikų santykius.

Faktas: bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­rė Ž.Štrei­mi­ky­tė-Moc­ke­liū­nė teigia, kad gam­to­je ga­li­me ras­ti prie­mo­nių, ge­ri­nan­čių emo­ci­nę būk­lę. Vie­na iš jų yra gėlės. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Aplinkos įtaką žmonėms tiriantys JAV psichologai atskleidė, kad pievelių ir medžių apsuptuose namuose gyvenantys žmonės yra socialesni, labiau bendraujantys tarpusavyje, taikesni ir paslaugesni vieni kitiems.

– Gėlės teigiamai veikia streso hormono – kortizolio – gamybą. Be jo gyventi būtų labai sunku, bet, jei vyktų nuolatinė šio hormono sekrecija, mes pervargtume, pasidarytume irzlūs, nebetektume energijos, prasidėtų pykčiai šeimoje ir pan. Tarkime, vienas žmogus turi galimybę išgerti ryte kavos su vaizdu į gėlyną. Kitas galbūt augina gėlę vazone. Trečias prisirinko gėlių iš pievų ir pasimerkė į vazą. Nesvarbu. Užtenka penkių minučių, kad jų vaizdu pasigėrėję mes visai dienai gautume gerų emocijų.

– Gėlių auginimas reikalauja nuolatinio darbo ir priežiūros. Galbūt emociniam pasitenkinimui gauti užtektų paprasčiausios žalios pievelės?

– Pamenate, kokie tarybiniais laikais buvo televizoriai? Nespalvoti. Žmogus viską matydavo vienodai pilkai. Kurį variantą šiandien rinktumėtės jūs? Aišku, kad spalvotą. Net pavasarį, kai žalios spalvos atspalvių yra keli šimtai, mus lydi vienokia emocija, o rudenį, kai telieka viena tamsi, niūri žalia – vėl kitokia. Tuomet laukiame bobų vasaros su visais auksiniais medžių lapų atspalviais. Be spalvų gyvenimas bejausmis. Kiekviena spalva mus stimuliuoja, suteikia emocinį pasigėrėjimą. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad ligoninių pacientai jaučiasi daug laimingesni, jei kasdien pro langus mato medžius ar kitą augmeniją. Sykį po paskaitos prie manęs priėjo vienos klinikos vadovas ir pasakė: „Dabar aš žinau, ką turiu daryti: ligoniams sveikti reikia gėlių!” Ne tik ligoniams – visiems. Kiti panašaus pobūdžio tyrimai parodė, kad savo namuose ar biuruose pro langą bet kokius augalus matantys žmonės lengviau įveikia stresą, ramiau reaguoja į problemas.

Savo namuose ar biuruose pro langą bet kokius augalus matantys žmonės lengviau įveikia stresą, ramiau reaguoja į problemas.

– Yra komunikabilesni, nes augalai skatina juos bendrauti…

– Tas irgi tiesa. Kai senas žmogus pasijaučia niekam nereikalingas, apleistas – vaikai ir anūkai užsienyje, dauguma draugų jau anapilyje –  prasideda įvairios depresinės būsenos, ligos, kurios valstybei kainuoja didelius pinigus. Jei situaciją bandytume pagerinti paprasčiausiomis gėlėmis? Buvo atliktas toks eksperimentas. Senelių namuose trys mišrios žmonių grupės gavo dovanų po dėžutę. Pirmoji, ją atidariusi, rado saldainius. Antroji – po smulkmeną kiekvienam. Trečioji senelių grupė gavo gėlių. Tuo momentu specialia įranga buvo matuojamas žmogaus šypsenos dydis. Laimės šypseną išduoda ne pakelti lūpų kampučiai, bet ties akimis susidarančios raukšlelės. Turbūt nereikia aiškinti, kokia dovana seneliams sukėlė didžiausią emocinį džiaugsmą? Žinoma, kad gėlės.

– Spėju, kad, išvydus tas gėles, senjorus aplankė malonūs prisiminimai, nukėlę juos į tuos laikus, kai jie patyrė malonių emocinių išgyvenimų?

– Būtent. Papasakosiu jums vieną istoriją iš savo šeimos gyvenimo. Vyko Antrasis pasaulinis karas. Mano mama, tuomet dar šešiolikmetė mergina, su tėvais buvo iškeldinta iš gimtųjų namų, kuriuose augino daug gėlių. Nors ten jau gyveno kiti žmonės, prieš vieną žiemą ji ėjo uždengti vijoklinės rožės, nes labai gailėjo, kad ji nušals. Ilgą laiką nesupratau, kodėl mama rizikavo gyvybe. Dabar aš žinau, kad prie savo buvusių namų ji ėjo pati to nesuvokdama, nes intuityviai troško pasisemti geros emocinės atminties! Jai toji vijoklinė rožė karo fone reiškė namų saugumą.

Užtaisas: Jū­rės mies­te­lio bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės na­mų kie­me žy­di įvai­rių rū­šių ro­žės, su­tei­kian­čios šeimininkei daug energijos. / Asmeninio archyvo nuotr.

– O jei emociškai mums brangias gėles vėliau sudžiovintume ir laikytume namuose?

– Mokslinių tyrimų šiuo klausimu neturiu, bet aš pati nenoriu nei džiovintų, nei dirbtinių gėlių. Ar matėte, kad svarbaus renginio salei papuošti būtų naudojamos dirbtinės gėlės? Turbūt ne. Kodėl? Ogi todėl, kad tai jau visiškai kita emocija.

– Prie mūsų daugiabučio viena moteris augina gėles. Jei geras oras, toje vietoje nuolat verda kaimyniškos diskusijos…

– Apie ką aš jums ir kalbu (juokiasi). Išeina žmogus į lauką ir mato pumpurą. Apie tai pasikalba su kaimynu. Kitą rytą jau visas žiedas prasiskleidęs – galima aptarti ir tai… Nejučia tarp žmonių vystosi priklausomybė išeiti, pabendrauti. Kaimynai ir patys jau nori susitikti. Idealu, jei senelių namų gyventojai turi galimybę auginti gėles ar kitus augalus patys. Jie darosi emociškai stipresni. Taip pristabdomos tokios sunkios ligos, kaip Alzheimeris, nes žmonės užsimiršta. Jie ima laukti augalų žydėjimo – to savo darbo rezultato. Seniai įrodyta, kad žmonės, turintys prie namų daržiukus ir juose besikapstantys, yra kur kas komunikabilesni, rečiau serga depresinėmis ligomis, yra labiau atjautūs kitų negandoms. Dabar madinga vartoti greito ir lėto gyvenimo sąvokas. Man greitas gyvenimas yra tada, kai nueini į parduotuvę ir nusiperki jau gatavos mišrainės, o lėtas – kai tą pačią mišrainę turi pats užsiauginti; traškių, gyvų, nepurkštų, neatvežtų iš Ispanijos salotų gali pats čia ir dabar nusiskinti. Juk daržovių spalvos taip pat veikia mūsų emocijas!

– Gal mamoms mieste į vazonėlius sodinti ne tik gėlių, bet ir spalvotų pomidoriukų? Gal tuomet vaikai triaukštų ne saldainius, bet kur kas maistingesnius skanėstus?

– Kodėl gi ne? Pažiūrėkite, kaip skaniai atrodo mažiukai kekiniai pomidorai vazone ant palangės! Jei vaikai, lėkdami pro šalį, įpras nusiskinti vieną spalvą, antrą, trečią, ilgainiui nebereikės nė saldainių! Tik kad dabar jaunimas nebenori vargo. Prie jų namų – betonas arba pievelė. Dar pageidautina, kad tą pievelę šienautų robotas. Tik ar mes nujaučiame, kad su tuo nieko nedarymu apvagiame patys save, atimame iš savęs džiaugsmą? Čia lygiai tas pats, kaip išvykus gyventi į užsienį neišmokyti savo vaikų gimtosios kalbos. Tuomet anūkai praranda senelius… O mes pamažu prarandame ryšį su gamta. Jau nebežinome, kaip išdirbti žemę, kokias natūralias trąšas naudoti. Vadinasi, tolstame nuo savasties, nors prie jos jau pats metas būtų grįžti.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie kas rytą atsikėlę jaučiasi labai nelaimingi?

– Eiti į kiemą ir kažką pasodinti. Kad ir pievoje prie savo daugiabučio. Iš pradžių pamėginkite rudenį įkišti į žemę nors penkis krokų ar kitų gėlių svogūnėlius. Pamatysite, kaip imsite laukti jų pražystant, nes gausite priklausomybės užtaisą, apie kurį kalbėjau. Kitą pavasarį jau sodinsite dvigubai daugiau, nes matysite, kaip ir kaimynai, atsidarę langus, jais gėrisi.

Galiu pasidalyti dar vienu tyrimu, atliktu su daug traumų patyrusiais žmonėmis, kurie ilgą laiką turėjo leisti gydymo įstaigose. Jis įrodė, kad ligoniai, pro savo palatų langus matantys tik mūrinę ligoninės sieną, sveiksta dvylika parų ilgiau nei tie, kurie pro savo langus gali stebėti žaliuojančias medžių viršūnes. Jei ligoninėje per metus atsiranda 500 tokių pacientų, kurie dėl gamtinės aplinkos serga po dvylika parų trumpiau, ką tai finansiškai reiškia mūsų sveikatos sistemai?! Šia statistika turėtų susidomėti kiekvienos gydymo įstaigos vadovas.

Užtaisas: Jū­rės mies­te­lio bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės na­mų kie­me žy­di įvai­rių rū­šių ro­žės, su­tei­kian­čios šeimininkei daug energijos. / Asmeninio archyvo nuotr.

Beje, ar žinote, kad žmogus, einantis, važiuojantis dviračiu ar automobiliu į darbą, intuityviai pasirinks tas vietas, kurių takai bus apsodinti gėlėmis? Kodėl? Todėl, kad taip jis emociškai pasikraus. Jei grįš namo tuo pačiu keliu – dar ir emociškai jausis pailsėjęs. Nesvarbu, kad kelias su gėlėmis bus dvigubai ilgesnis.

Mano sūnui iki mokyklos reikėdavo eiti apie 1,5 km. Sykį, jam pavėlavus į pamokas, sulaukiau auklėtojos skambučio. Pasirodo, pakeliui jis išbraidė visas balas, o vienoje pamatė kažkokios nematytos geltonos gėlės atspindį, aplink kurį šoko margaspalviai drugeliai… Sūnus nė nepajuto, kaip visą valandą pratupinėjo prie tos gėlės. Štai apie kokį emocinį užtaisą aš kalbu – kai net pamiršti mokyklą!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Taip gėlės grožis ,.....

Taip gėlės grožis ,..... portretas
Bet kodėl darkomos lietuvių unikalios ištekėjusių motterų pavardės,Keista mada, Kur Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos (VLKK) misija – saugoti lietuvių kalbos ir pavardžių tradicijas.? mocke.... kodėl???? straipsnis geras...viskas gražu... bet...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių