Palyginimui, atstumas nuo Vilniaus iki Talino – apie 530 km, iki Helsinkio – apie 610 km. Neištirpusio ledo jūroje ieškantys poliariniai lokiai be poilsio gali plaukti iki 10 dienų ir įveikti apie 675 km, pareiškė GPS duomenis išnagrinėję mokslininkai. Eksperimente dalyvavo 52 GPS indikatoriais pažymėtos Arkties plėšrūnų patelės, gyvenančios pietinėje Boforto jūros dalyje netoli Aliaskos. Baltųjų meškų migracija buvo registruojama penkerius metus.

GPS duomenys rodo, jog vasaros mėnesiais, kai jūroje ledo yra mažiausiai, naujų medžioklės plotų besidairantys poliariniai lokiai plaukia toliau ir ilgiau nei šaltuoju metų laiku. Laikotarpiu nuo 2004 iki 2009 m. į ilgo nuotolio distancijas leidosi 20 stebėjime dalyvavusių meškų. Kiekvienos iš jų įveikto kelio vidurkis – 154 km.

Žinia, vidurkis – daugelį įdomių statistikos momentų suniveliuojantis, todėl toli gražu ne visada sveikintinas statistinis indikatorius. Ne išimtis ir šįkart. Štai viena patelė klajonių metu sugebėjo nuplaukti 353 km. O rekordinis plaukte įveiktas nuotolis – per 10 d. nuplaukti 675 km. Trečdalis tyrimo imties įveikė po daugiau kaip 48 km.

Žurnale „Canadian Journal of Zoology“ publikuojami tyrimo rezultatai drastiškai iliustruoja, kaip dėl šylančio klimato besikeičiančioje Arktyje prie klimato kaitos iššūkių mėgina prisitaikyti baltosios meškos. Tačiau kai kurie zoologijos ekspertai yra linkę manyti, jog rezultatai byloja poliarinių lokių sugebėjimus adaptuotis prie kintančios aplinkos.

„Tai, jog šios meškos gali nuplaukti tokius ilgus nuotolius, gali reikšti, jog jos nėra jau tokios pažeidžiamos, - tvirtinama „US Geological Survey“ pranešime. – Vis dėlto tolimų distancijų plaukimai reikalauja kur kas didesnių energinių sąnaudų nei vaikščiojimas ledu. Nežinia, ar tolimų atstumų plaukimas baltosioms meškoms yra naujas dalykas. Faktas tas, jog meškos priverstos toliau plaukti dėl tirpstančio ledo. “

Tyrimo rezultatai byloja, jog viena ultratriatloninį nuotolį įveikusi meška neteko 20 proc. kūno masės. Dar vienas daug pasakantis statistinis indikatorius: poliariniai lokiai vandeniu judėjo vidutiniškai 2,3 karto ilgiau nei ant ledo.

„Taip yra galbūt dėl to, jog vandenyje šie plėšrūnai negali ilsėtis ar medžioti“, - spėja tyrimui vadovavęs Entonis Paganas (Anthony Pagano). – Tad būdami vandenyje, jie plaukia nesustodami. Ar tai turi įtakos išgyvenimui, pasakyti negalime. Žinome tik tiek, jog ilguosius nuotolius poliariniai lokiai įveikia laikotarpiu nuo liepos iki spalio. Be jūros ledo jie neišgyventų – daugiausiai maisto baltosios meškos susimedžioja būtent ant ledo.“