Daugumai triušiai asocijuojasi su iš prigimties meiliais ir draugiškais padarėliais. Todėl žmonės dažnai būna sukrėsti pirmą kartą pamatę, jog triušiai gali būti pikti. Juk šie gyvūnai – nedrąsūs ir mieli, bjaurus būdas bei aštrūs dantys visai nesiderina su jų įvaizdžiu. Tačiau į ranką kandantis ar savininkus po kambarį besivaikantis ilgaausis nėra labai neįprastas reiškinys. Šie gyvūnėliai gali būti agresyvūs, bet nereikia labai sunerimti - dauguma atvejų nėra beviltiški. Pikti ilgaausiai dažnai yra labai protingi gyvūnai. Kai jie gauna šiek tiek supratimo ir supranta keletą pagrindinių taisyklių, tampa energingais, entuziastingais ir meiliais gyvūnėliais. 

Kodėl triušiai pyksta?

Naminiai triušiai, Oryctolagus cuniculus, kilę iš europinių triušių. Tai – labai sociali rūšis, gyvenanti dideliuose požeminiuose namuose. Laukinėje aplinkoje triušiai gali būti labai agresyvūs. Patinų kovos dėl dominavimo kartais baigiasi sunkiais sužalojimais ar net mirtimi. Grumtynėse triušiai kaip ginklus naudoja savo galingas užpakalines kojas, taip pat priešininką jie kandžioja ar braižo priekinių kojų nagais. 

Šie gyvūnai savo jausmus reiškia tam tikromis pozomis, ausų judėjimu ir padėtimi, tie patys judesiai įvairiose situacijose gali reikšti skirtingus dalykus. Nepatenkintas triušis ausis nukreipia į šonus ir atgal, labai nepatenkintas jas priglaudžia prie nugaros ir pakelia galvą. Agresyvumą rodo ir pakelta bei atgal nukreipta uodega. Jei triušis į jus atsukęs snukutį ir išskėtęs priekines letenas, vertėtų elgtis atsargiau – jis tikrai pyksta. Kartais jis gali urgzti ar trepsėti galinėmis kojomis. Jei triušis bijo, į jus pasisuks šonu. 

Jei laukinis triušis pajunta, kad jį persekioja plėšrūnas, jis gali sustingti, bėgti arba kovoti. Dažniausiai jie, aišku, sprunka, tačiau pagautas gyvūnas gali gintis. Triušiui agresija – paskutinė išeitis. Laukiniai triušiai agresyvūs būna ir gindami teritoriją, patelės – vaikingumo pabaigoje bei kai augina palikuonis.

Net šiaip labai meilus triušis tam tikromis aplinkybėmis gali transformuotis į kanduką. Vieni pyksta, kai šeimininkas liečia maistą ar tvarko narvelį (įsibrauna į privačią teritoriją). Patelės agresyvesnės gali būti pavasarį, kada prasideda natūralus veisimosi sezonas. Šią agresiją sukelia hormonų pokyčiai. Vasaros pabaigoje toks elgesys dažnai išnyksta. Neretai triušiai piktais tampa dėl blogo elgesio su jais (gąsdinimo, mušimo). 

Triušių įkandimai būna įvairių laipsnių. Silpnas krimstelėjimas nepaliks jokio ženklo (nebent mėlynę), o rimtesnis čiaukštelėjimas gali pažeisti odą. Kramsnodamiesi triušiai komunikuoja tarpusavyje, taigi taip bando „pašnekėti“ ir su savininkais (nori kur nors eiti ar prašosi paglostymo).Kai kurie triušiai visada būna agresyvūs. Jie, kaip ir žmonės, gali būti irzlūs iš prigimties, persekioti savininkus, kąsti be jokios rimtos priežasties. Tai labai skiriasi nuo paprasto krimstelėjimo bandant atkreipti dėmesį. 

Kartais triušiai kanda į atkištą ranką. Jie turi gerą tolimąją regą, tačiau artimoji ne tokia puiki, tad žmogaus ranka prieš pat snukutį gali itin nustebinti, dėl ko gyvūnas, jausdamas grėsmę, ginsis. Taip pat vertėtų apsvarstyti natūralų triušių bendravimą – ranka prieš triušiuko snukį gali būti suvokta kaip priešiškas elgesys. Socialiniame kontekste dominuojantis triušis į pavaldinį „kreipiasi“ iš priekio, laiko savo snukutį ir kūną netoli nuolankesniojo nosies. Paprastai rezultatas būna toks, kad pokalbio „veidas į veidą“ metu vengdamas konfrontacijos nuolankesnis gyvūnėlis atsitraukia. Kitu atveju gali prasidėti peštynės. Jūsų triušis ranką prieš snukį gali interpretuoti kaip agresijos ženklą iš jūsų pusės. Kalbant apie veisles, gali būti, kad kai kurių atstovai gali būti piktesni. Teigiama, jog agresyvus elgesys dažnesnis tarp nykštukinių veislių. Triušiai agresyvūs gali būti ir dėl netinkamo laikymo – kai trūksta erdvės. Per mažas narvas sukelia stresą ir nuobodulį, juk šiems gyvūnams reikalinga ir fizinė mankšta, ir psichikos stimuliacija. 

Kova su netinkamu elgesiu

Svarbu atsiminti: triušiai negimsta nedori. 99 proc. agresijos yra elgesio, o ne genetinė problema. Elgesys gali būti pakeistas. Nemanykite, kad triušis jūsų nekenčia. Galima nedidelė tikimybė, kad jis turi asmeninę antipatiją kuriam nors asmeniui, tačiau labiau tikėtina, kad jūs sukeliate jam baimę ar skausmą. Be to, esate vienintelis, galintis išspręsti problemą – išsiaiškinti, kas negerai ir rasti būdus tam ištaisyti. Nesitikėkite stebuklo - triušis per vieną naktį nepasikeis. Darbas su juo gali užtrukti ir kelias savaites.

Jokiu būdu nemuškite savo augintinio. Kai kurie žmonės bando „išmokinti“ savo triušiukus nesikandžioti juos mušdami per nosytę ar daužydami laikraščiu. Deja, tai tik paaštrins problemą. Augintinį reikia nuraminti, kad šis suprastų, jog aplinka yra saugi. 

Kartais triušiai agresyviais tampa dėl ligos ar skausmo. Reguliarūs apsilankymai pas veterinarijos gydytoją šios problemos padės išvengti. Sterilizuotos patelės ir kastruoti patinai rečiau demonstruoja „seksualiai nusivylusio triušio“ požymius, galinčius augintinį paversti mažu demonu. Elgesys varijuoja nuo lytinio akto imitavimo, teritorijos žymėjimo šlapimu ir išmatomis iki kandžiojimosi. Operaciją atlikus jaunam augintiniui (4-6 mėn. amžiaus), bus užkirstas kelias kai kurių rūšių agresijai bei nepageidaujamam elgesiui. Be to, sterilizuotos patelės gyvena ilgiau – iki 80 proc. „nenukenksmintų“ patelių iki 5 metų amžiaus suserga gimdos vėžiu. Deja, prevencinė kastracija ar sterilizacija nepaveiks agresyvaus elgesio, jei jį sukelia ne įsisiautėję hormonai.

Suteikite augintiniui pakankamai erdvės – erdvų narvelį bei galimybę kasdien mažiausiai valandą palakstyti. Taip pat jis turėtų būti kuo nors užimtas, kad nenuobodžiautų.

Turite įtikinti triušį, kad agresyvus elgesys neturi poveikio ir yra nereikalingas. Greičiausiai toks elgesys atsirado gyvūnui bandant išspręsti kokią nors problemą – ir tai suveikė. Dauguma tokių triušių neteisingai laikomi, glostomi ar juos pernelyg niurko maži vaikai. 

Kai kurie agresyvūs triušiai tiesiog blogai socializuoti. Jie kanda ar urzgia, tačiau dreba juos liečiant. Tokius bailiukus reikia kalbinti ramiu balsu, o glostyti atsargiai (iš pradžių vienu pirštu, po kelių dienų – dviem ir t.t., palaipsniui didinant pirštų ir glostymo laiką bei spaudimą). Svarbu, kad su triušiu visada būtų elgiamasi švelniai. Nuo mažens laiką leidžiantis tarp žmonių ir reguliariai prižiūrimas, glostomas bei nešiojamas triušis bus mažiau linkęs į agresyvų elgesį.

Norėdami išgyvendinti įprotį kąsti, kai bandote augintinį paglostyti, laikykite savo rankas virš triušio galvos, toliau nuo nosies. Glostykite vengdami snukio ir kaktos, be to, kalbinkite gyvūnėlį ramiu balsu. Triušis anksčiau ar vėliau supras, kad nesiruošiate jo skriausti ir nurims. Jei bijote būti sužalotas, naudokite pirštines, su kuriomis elgsitės drąsiau. Net pamatę, kad triušis staiga pasviro jūsų pusėn, neatitraukite rankos – ilgaausiai nėra kvaili gyvūnėliai, greit supranta, koks elgesys iššaukia priešininko atsitraukimą. Jei elgesys nesukelia laukiamo rezultato, triušis nustoja jį naudoti.

Jei triušis agresiją demonstruoja kai bandote jį paimti, turėsite parodyti, kad nekeliate grėsmės. Nelieskite jo kokias 2 savaites, tačiau maitinkite iš rankos, be to, kalbinkite ramiu balsu. Kai triušis atsipalaiduos, duokite jam kokį nors skanėstą ir pabandykite paglostyti. Jei ilgaausis vis dar „baidysis“, tęskite pradinį nelietimo etapą. Galų gale triušiui „nusileidus“, kasdien glostykite jį vis ilgiau. Po kurio laiko galite bandyti jį paimti į rankas, duokite jam suėsti skanėstą, padėtą ant jūsų krūtinės.

Triušiai linkę kramsnotis. Švelnus kandžiojimas gali rodyti, kad jūsų namuose gera atmosfera. Kartais užsiėmę triušiai susinervina jiems sutrukdžius. Tokiu atveju jie krimsteli sakydami „traukis iš kelio“. Tokie įkandimai nėra žalingi, tačiau nemalonūs. Šį įprotį išgyvendinti galite spustelėdami triušio galvą žemyn arba cyptelėdami – pastaruoju atveju triušis supras, kad tikrai jus skaudina. 

Mokėjimas teisingai paimti triušį taip pat gali išvengti daugybės problemų. Priešingai populiariam mitui, triušiai nekeliami už ausų. Bet kas, kada matęs triušį, supras, kad bandymas jį pakelti už ausų mažių mažiausiai sukelia skausmą. Netinkamai imant triušį, jis gali pradėti bijoti savininko. Gyvūną imti reikėtų lėti, vieną ranką pakišti po jo kūnu, o kita suimti odą ties mentėmis. Nešiojamas triušis priglaudus jį prie krūtinės. Triušį visada statykite ant neslidaus paviršiaus. 

Jei triušiui nepatinka, kai valote jo narvą, tai darykite tada, kai augintinis laksto palaidas. Atidarykite dureles, tegul jis išeina lauk, o tada jau tvarkykite. Po kelių savaičių galite bandyti paliesti triušį narve, tačiau nebandykite jo patraukti ar liesti jo daiktų. Mūvėkite pirštines, tad nereikės trūkčioti rankos, kas gali gyvūną išprovokuoti. Palieskite jo viršugalvį ir, jei triušis nesipriešina, švelniai paglostykite, pasakykite, kad jis – puikus didelis, drąsus ir gražus triušis. Tada palikite jį ramybėje, o kitą dieną „procedūrą“ pakartokite. Galų gale ranką narve jis susies su maloniu paglostymu. 

Kai kurie triušiai būna itin entuziastingi valgytojai ir gina savo maistą. Jei narvan kišate dubenėlį, įsitikinkite, kad šis padėtas teisingai – neverskite triušio „elgetauti“ ar šokinėti dėl jo. Šerkite augintinį reguliariai, kad maisto jis tikėtųsi tam tikru paros metu. Nepersistenkite su užkandžiais – kai kurie triušiai tikisi skanėstų kiekvieną kartą, kai savininkas pasirodo kambaryje. Mažesnius gabalėlius (razinas ar bananus) galite bandyti paduoti žnyplutėmis – taip turėsite galimybę pamaitinti triušį neprarasdami nykščio. 

Kai kurie triušiai reaguoja į kitų triušių kvapus – tad jei glostėte svetimą triušį, nusiplaukite rankas ir pasikeiskite drabužius. 

Vienas iš būdų nuraminti supykusį urzgiantį augintinį - pradėti glostyti savo veidą bei plaukus. Taip parodoma, jog apsiraminti reikėtų visiems. Mažiems vaikams ir triušiams turėtų būti leidžiama bendrauti tik prižiūrint suaugusiajam – kad jie vienas kito neskaudintų. Jei triušis krimsteli neatsargiam vaikui ir supranta, kad šis tada atsitraukia, kandžiojimąsi gali pradėti laikyti tinkama gynybos forma. 

Kai kurie triušiai būna itin agresyvūs. Jie elgiasi taip, lyg patys būtų plėšrūnai, o ne grobis. Gamtoje turbūt kiekvienas padorus vilkas ar lapė, sutikęs tokį pabaisą, trauktųsi kuo toliau. Šie triušiai savininkus persekioja, kandžioja kojas ir urzgia. Tokie augintiniai dažnai būna numarinami, tačiau iš tiesų jie labiausiai nukentėję, kadangi kažkuriame savo gyvenimo etape sužinojo, kad žmonės (arba pats gyvenimas) nėra saugūs. Pirmiausia, naudokite apsaugą. Pirštinės, ilgos rankovės, ilgos kelnės ir netgi batai gali jus apsaugoti, kai piktas Pūkis laksto netoliese. Tokia apranga apsaugos jūsų kūną, taigi mažesnė tikimybė, kad trūkčiosite, mosuosite, kraipysitės ir šūkausite, taip dar labiau provokuodami ar baugindami augintinį. Kai turite kostiumą, galite pradėti žaisti detektyvą.

Stebėkite gyvūną ir išsiaiškinkite, kas sukelia jo pyktį. Gal jį jaudina jūsų kojos kai judate, o gal kokie nors garsai (laikraščio šlamesys ar dulkių siurblio kaukimas). Kad ir kas tai bebūtų – nedarykite to. Tada įjunkite žavesį - elkitės taip, lyg ilgaausis būtų pats nuostabiausias dalykas, kokį tik kada regėjote. Laimingi pasisveikinkite, kai jį pamatote. Kiekvieną agresijos išpuolį pasitikite su gera nuotaika. Kai jis jums kanda, entuziastingai tarkite „sveikas, mažas moliūgėli“ ir ramiai patraukite kandimo objektą iš jo atakos lauko. Jei jis urzgia ir trepsi, sakykite – „taip, tu esi didelis triušis – ir tu man patinki“. Svarbiausia – džiaugsmas, meilė ir ramybė. Parodykite, kad bet koks jo elgesys provokuoja tik meilę iš jūsų pusės. Galų gale jis susies savininką su šiltu, maloniu elgesiu.

Kaip pagalbinę priemonę galite išbandyti raminančius maisto papildus, kurių galite įsigyti veterinarijos vaistinėse. Tam reikalui dažniausiai naudojami papildai su magniu. Serene-um lašai ar homeopatiniai preparatai Bach Rescue Remedy. 

Kai kas išbando ir alternatyvias pagalbos priemones, tokias kaip TTouch masažas, susidedantis iš skirtingų prisilietimo, judesių ir kūno kalbos technikų, ar reiki. Šie metodai gyvūną gali raminti bei gerinti jo tarpusavio santykius su savininku.