2000 metų užrakinta kapavietė: kodėl archeologai bijo ją atverti iki šiol

Tai vienas didžiausių XX amžiaus archeologinių atradimų. 1974 metais Kinijos ūkininkai, kasdami šulinį, netyčia aptiko Terakotos armiją – apie 8 tūkstančius karių, arklių ir vežimų statulų. Tačiau tai tebuvo išorinis kompleksas. Tai, ką jie saugo, – pirmojo Dangaus imperijos imperatoriaus kapvietė – iki šiol lieka nepaliesta.

Apie priežastis, kodėl archeologai vengia ją atverti, rašo „IFLScience“.

Baimė sunaikinti istoriją

Pirmoji priežastis – technologinė. Kai archeologai pradėjo kasinėti terakotos karių statulas, jie susidūrė su netikėtu ir bauginančiu reiškiniu: ryškūs dažai ant statulų veidų pradėjo luptis ir išnykti vos per 15 sekundžių nuo sąlyčio su oru.

Mokslininkai baiminasi, kad atidarius pagrindinę kapvietės kamerą viskas, kas buvo išsaugota tūkstantmečius, gali būti sunaikinta akimirksniu. Kol nebus sukurtos patikimos konservavimo technologijos, leidžiančios apsaugoti radinius nuo staigaus irimo, įeiti į mauzoliejų laikoma pernelyg rizikinga.

„Indianos Džounso“ spąstai

Antroji priežastis – tiesioginė grėsmė gyvybei. Senovės kinų istorikas Sima Čianis, rašęs praėjus maždaug šimtmečiui po imperatoriaus mirties, teigė, kad kapvietė buvo pilna mirtinų spąstų.

„Amatininkams buvo įsakyta gaminti arbaletus ir strėles, paruoštus šaudyti į kiekvieną, kuris įžengtų į kapvietę“, – rašoma senovės kronikose.

Nors per daugiau nei 2000 metų mechanizmai galėjo suirti ar supūti, archeologai nenori rizikuoti ir patikrinti šios legendos praktiškai.

Nuodingos upės

Vis dėlto realiausia grėsmė slypi ne spąstuose, o gyvsidabryje. Pasak senųjų šaltinių, imperatoriaus kapvietėje buvo sukurta simbolinė Kinijos imperijos miniatiūra – „šimtas upių ir didžiulė jūra“, kurios, kaip teigiama, buvo pripildytos gyvsidabrio ir tekėjo mechaniškai.

Ši legenda, regis, turi pagrindo. Šiuolaikiniai tyrimai parodė, kad gyvsidabrio koncentracija dirvožemyje virš kapo yra kelis kartus didesnė nei natūralus fonas.

„Aukštos temperatūros gyvsidabris gali prasiskverbti pro plyšius… o mūsų tyrimai patvirtina istorinius įrašus apie didelius gyvsidabrio kiekius kape“, – pažymi mokslininkai.

Dėl šių priežasčių archeologai kol kas renkasi saugesnį kelią – svarsto galimybę naudoti neinvazinius tyrimo metodus, tokius kaip tomografija ar geofiziniai skenavimai. Tai leistų bent iš dalies pažvelgti į kapvietės vidų nerizikuojant nei sunaikinti neįkainojamų artefaktų, nei tapti senovinių spąstų ar toksiškų garų auka.