Po avarijų atominėse elektrinėse požiūris į saugą branduolinėje pramonėje labai pasikeitė. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad bendras mirčių, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su branduoline energija, skaičius yra mažesnis nei naudojant iškastinį kurą ar net hidroelektrines. Pagrindinė priežastis – kontroliuojamos atominių elektrinių eksploatavimo sąlygos ir minimalus visuomenės sąlytis su pavojingomis medžiagomis.
Branduolinės atliekos skirstomos į tris rūšis: žemo, vidutinio ir aukšto aktyvumo. Pirmosios dvi kategorijos sudaro apie 97 proc. visų atliekų ir paprastai savo pavojingumo lygiu nesiskiria nuo kitų elektrinių toksiškų likučių – jas galima gana saugiai apdoroti. Didžiausią grėsmę kelia likę 3 proc. – didelio aktyvumo atliekos. Būtent tai dauguma žmonių turi omenyje sakydami „branduolinės atliekos“. Šio tipo branduolinės atliekos yra pavojingos, bet tik tuo atveju, jei su jomis netinkamai elgiamasi. Dauguma žmonių niekada tiesiogiai neprisilies prie šių atliekų.
Pagrindinė problema slypi ilgalaikiame tokių medžiagų radioaktyvume. Dauguma šalių šiuo metu jas saugo specialiuose konteineriuose, kurie išsilaiko dešimtimis metų, nors pačios atliekos gali išlikti pavojingos šimtus tūkstančių metų. Kai kurios šalys jau ieško ilgalaikių sprendimų, kurdamos pusiau nuolatines gilumines branduolinių atliekų saugyklas.
Yra būdų, kaip gerokai sumažinti branduolinių atliekų kiekį, nors tai nėra plačiai naudojami metodai. Pagrindinis jų – pakartotinai panaudoti tai, ką mes laikome branduolinėmis atliekomis, kaip kurą, taip gerokai sumažinant susidarančių atliekų kiekį.
Vis dėlto Jungtinės Amerikos Valstijos ir kelios kitos šalys vengia perdirbti branduolines atliekas. Po Černobylio katastrofos ir vėlesnių bandymų pritaikyti branduolines medžiagas kariniams tikslams JAV laikinai uždraudė tokias technologijas. Vėliau apribojimai buvo panaikinti, tačiau tuo metu šalis jau buvo investavusi į kitokio tipo elektrines. Be to, perdirbimas yra brangus procesas.
Naujausi komentarai