Mokslininkai pripažino: žmonių klonavimas gali būti pavojingesnis, nei manyta

Nuo didelių vilčių iki atšiaurios realybės

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje buvo plačiai manoma, kad ši technologija taps panacėja nuo daugelio ligų. 

Pagrindinės viltys buvo siejamos su šiomis sritimis:

• Genetinis tobulinimas – klonavimas buvo laikomas priemone visiškai išnaikinti paveldimas ligas.

• Trūkumų įveikimas – tikėta, kad šis procesas leis žmonijai visiems laikams pamiršti apie įgimtus defektus.

Lūžio taškas

Tačiau vos po trejų metų pradinė euforija užleido vietą nerimui. 1999 m. grupė prancūzų tyrėjų paskelbė rezultatus, kurie suabejojo technologijos saugumu. Mokslininkai įrodė, kad klonavimo procesas, užuot pašalinęs sveikatos problemas, gali reikšmingai padidinti įgimtų anomalijų riziką.

Šis atradimas šokiravo tuos, kurie pritarė greitam šios technologijos diegimui medicinoje, ir privertė pasaulį iš naujo įvertinti mokslinių eksperimentų etines ir biologines ribas.

Nepaisant to, avelė Dolly įkvėpė daugybę nepagrįstų teiginių. Kai kurie asmenys tvirtino sėkmingai klonavę žmogų. Pavyzdžiui, 2002 m. prancūzų chemikė ir NSO entuziastė Brigitte Boisselier pareiškė, kad jos komandai pavyko sukurti pirmąjį klonuotą žmogų, pavadintą Ieva.

Vis dėlto Boisselier nepateikė jokių įrodymų ir, tikėtina, jų pateikti negalėjo.

Žinduolių klonavimo iššūkiai

Klonavimas yra plati sąvoka, apimanti įvairius procesus ir metodus. Pagrindinis jo tikslas – sukurti „genetiškai identišką biologinio objekto kopiją“, teigia Nacionalinis žmogaus genomo tyrimų institutas (NHGRI).

Potencialus žmogaus klonavimas apimtų vadinamąjį reprodukcinį klonavimą – metodą, kurio metu būtų naudojama subrendusi somatinė ląstelė, dažniausiai odos. Iš šios ląstelės išgauta DNR būtų perkelta į donoro kiaušinėlį, iš kurio prieš tai pašalinamas branduolys su originalia DNR.

Tuomet kiaušinėlis vystytųsi laboratorinėmis sąlygomis, o vėliau būtų implantuojamas į suaugusios moters gimdą.

Nors mokslininkams pavyko klonuoti daugelį žinduolių, įskaitant galvijus, ožkas, triušius ir kates, žmonės į šį sąrašą nepateko.

„Manau, kad nėra jokios įtikinamos priežasties kurti žmonių klonus. Žmonių klonavimas yra ypač dramatiškas žingsnis ir viena iš temų, prisidėjusių prie Amerikos bioetikos vystymosi“, – sako Stanfordo universiteto teisės ir genetikos profesorius Hankas Greely.

Etinių klausimų, susijusių su žmonių klonavimu, yra daug. Mokslininkai pabrėžia galimus psichologinius, socialinius ir fiziologinius pavojus. Viena didžiausių rizikų – didelė klonuotų asmenų priešlaikinės mirties tikimybė dėl įgimtų defektų. Taip pat baiminamasi, kad klonavimas galėtų būti panaudotas eugenikos tikslais.

Istoriškai žinduolių klonavimas pasižymėjo itin dideliu embrionų mirtingumu ir vystymosi sutrikimais. Be to, net ir sėkmingai sukurtas klonas nebūtų tiksli originalo kopija.

„Mes visi žinome apie klonus – identiški dvyniai yra vienas kito klonai, tačiau jie nėra tas pats asmuo“, – aiškina H. Greely.

Žmogaus klonas turėtų tokią pačią genetinę sudėtį kaip ir originalas, tačiau jo asmenybė, vertybės ir patirtys būtų visiškai unikalios. Žmonės yra daugiau nei tik savo DNR produktas – gyvenimo aplinkybės, auklėjimas ir patirtys formuoja individualumą.

Žmonių klonavimas yra moraliai nepriimtinas

Net visiškai atmetus moralinius argumentus – kas praktiškai neįmanoma – žmonių klonavimas galėtų būti svarstomas tik mokslinių tyrimų tikslais. Tačiau, pasak H. Greely, tokia praktika yra „etiškai nepriimtina“.

Be to, medicinos pažanga klonavimo naudą pavertė beveik nereikšminga. XXI a. pradžioje buvo aktyviai diskutuojama apie klonuotų embrionų panaudojimą žmogaus embrioninių kamieninių ląstelių gavimui, tačiau ši kryptis prarado aktualumą po 2006 m. atradimo.

Tuomet japonų mokslininkas Shinya Yamanaka atrado indukuotas pluripotentines kamienines ląsteles (iPSC) – suaugusiųjų ląsteles, perprogramuotas taip, kad jos vėl įgytų embrioninių ląstelių savybes. 2012 m. už šį atradimą jam buvo įteikta Nobelio premija.

Ši technologija leido kurti įvairių tipų žmogaus ląsteles terapiniais tikslais, nenaudojant embrionų.

„Užuot naudoję embrionus, tą patį galime efektyviai padaryti su odos ląstelėmis“, – sakė H. Greely.

Dėl šios priežasties klonuotų embrionų naudojimo koncepcija tapo moksliškai ir etiškai nepagrįsta. Šiandien iPSC technologija naudojama ligų modeliavimo, vaistų kūrimo ir regeneracinės medicinos tyrimuose.

Be to, žmonių klonavimas nebėra laikomas patrauklia mokslo kryptimi. Daug didesnio dėmesio sulaukia žmogaus gemalinės linijos genomo redagavimas – galimybė keisti paveldimą genetinę informaciją. Ši sritis kelia daug diskusijų ir kol kas išlieka iki galo neištirta.