Ištvermė – sugebėjimas ilgai išlaikyti aerobinį aktyvumą, tarkime, bėgti ar eiti. Ištvermė didinama treniruotėmis, keičiančiomis raumenų ląstelių metabolizmą. Treniruotų sportininkų raumenys susitraukia, labiau naudodami energiją, gautą iš riebalų, o netreniruoti žmonės energiją gauna iš angliavandenių „degalų“. Siekdami išmokti imituoti sportavimą ir padidinti ištvermę, mokslininkai nusprendė dėmesį skirti genams, reguliuojantiems gebėjimą skaidyti riebalus.

Profesoriaus Evanso laboratorijoje anksčiau išmokta dirbtinai aktyvuoti PPARD geną, dėl ko laboratorinės pelės tapo judrios, stiprios, nejautrios kalorijų pertekliui maiste, tačiau itin jautrios insulinui. Visa tai rodo itin gerą fizinę formą, tačiau jų ištvermė liko vidutiniška. Po to mokslininkai tą patį efektą išmoko pasiekti be genų inžinerijos, leisdami pelėms tą patį geną aktyvuojančią medžiagą GW1516 (GW).

Naujame tyrime GW1516 (GW) dozė buvo padidinta ir preparatas pelėms leidžiamas aštuonias savaites, o ne keturias. Po kurso pelės buvo verčiamos bėgti iki išsekimo. Paaiškėjo, kad preparatą gavusios pelės ištvėrė vidutiniškai po 270 minučių, o paprastos pelės – vos po 160 minučių.

Analizė parodė, kad preparato vartojimas pakeitė beveik tūkstančio genų ekspresiją. Daugiausiai prislopinti buvo genai, reguliuojantys energijos gavimą iš angliavandenių – gali būti, tam, kad tokiu būdu sutaupyta gliukozė tenkintų smegenų poreikius, spėja tyrimo autoriai.

Jei eksperimentai su žmonėmis parodys panašius rezultatus, farmokologai galės sukurti preparatus, imituojančius teigiamą reguliarios mankštos poveikį žmonėms, kurie negali sportuoti dėl per didelio svorio, problemų su širdimi ar kitų priežasčių.

Tyrimas publikuotas žurnale „Cell Metabolism“.