Turbūt kiekvienoje mūsų krašto sodyboje gandras – laukiamas svečias. Jis, kaip ir kiekvienas kitas į šiltuosius kraštus migruojantis mūsų kraštų paukštis, laukiamas ir Egipte, Albanijoje, Bulgarijoje, Italijoje...

Tiesa, ne tam, kad būtų gėrimasi jų giesme ar grožiu. Paukščiai čia tampa grobiu, medžiojamu dėl maisto, pelno, varžybų ar pramogos. Blogiausia, jog tokia medžioklė, kuomet be atodairos kasmet nužudoma šimtai milijonų paukščių, turi ypač didelį poveikį jų rūšims.

„Viduržemio jūros regiono gyventojai šaudo gerves, gandrus ir didelius plėšriuosius paukščius, kurių išsaugojimo projektams šiauriau esančių šalių vyriausybės skiria milijonus eurų. Paukščių populiacijos sparčiai mažėja visoje Europoje, o viena priežasčių – jų žudynės Viduržemio jūros regione“, – rašoma žurnalo „National Geographic Lietuva“ liepos mėnesio numeryje.

Pasak straipsnio autoriaus, vieno ryškiausių jaunosios kartos JAV rašytojų, Jonathano Franzeno, liūdniausiai pagarsėję Italijos medžiotojai ir brakonieriai: didžiąją metų dalį Italijos kaimiškų vietovių miškuose ir šlapynėse pyška šūviai ir taukši paukščių giesmininkų spąstai. Gardų maistą mėgstantys prancūzai ir toliau neteisėtai valgo sodines startas, o į išskirtinai ilgą Prancūzijos medžiojamų paukščių sąrašą įtraukta daug nykstančių pakrantės paukščių rūšių. Kai kuriose Ispanijos dalyse vis dar labai paplitęs giesmininkų gaudymas spąstais; stokodami vietinio grobio, nepatenkinti Maltos medžiotojai poškina į migruojančius plėšriuosius paukščius danguje; pažeisdami teisės aktus, kipriečiai pramoniniu mastu gaudo ir pilna burna valgo devynbalses.

2012 metų vasaris Rytų Europoje buvo šalčiausias per 50 metų. Vengdamos šalčio, paprastai Dunojaus slėnyje žiemojančios žąsys patraukė piečiau ir maždaug 50 tūkst. alkanų ir išvargusių paukščių nutūpė Albanijos lygumose. „Visos ligi vienos buvo išžudytos. Vyrai jas išguldė šratiniais šautuvais ir senais rusiškai Kalašnikovais, o moterys ir vaikai negyvus paukščius nugabeno į miestus parduoti restoranams. Daugelį tų žąsų buvo sužiedavę šiauriau esančių šalių ornitologai; vienas medžiotojas man pasakojo matęs žiedą iš Grenlandijos“, – rašo J. Franzenas.

Albanijoje net ir saugomose teritorijose, net ir pasibaigus medžioklės laikui knibždėte knibžda italų medžiotojų. Negana to, kad tiesiogiai pridaro labai daug žalos, iš Italijos atvykę turistai medžiotojai Albanijoje įtvirtino ne tik beatodairiško žudymo principą, bet ir naujus jo įgyvendinimo būdus, pavyzdžiui, katastrofiškai veiksmingą paukščius priviliojančių garso įrašų leidimą.

„Prieš išvykdamas iš Egipto, kelias dienas praleidau dykumoje su beduinais sakalų gaudytojais. Gaudant sakalus žiauriai naudojama daug mažesnių paukščių. Prie smėlyje stirksančių kuoliukų pririšti karveliai paliekami saulėkaitoje, kad priviliotų plėšriuosius paukščius; karveliai ir putpelės aprišami diržais, padengtais daugybe mažų nailoninių kilpelių, į kurias gali įsipainioti tauriųjų sakalų ar sakalų keleivių kojos; mažesniems sakalams, pavyzdžiui, viduržeminiams sakalams ar pelėsakaliams, aklinai užsiuvami akių vokai ir prie kojos pririšamas sunkus kilpelėmis padengtas jaukas“, – sakalų medžioklės detales atskleidžia autorius.

Žvelgiant į Šiaurės Rytų Afriką, joje esama senos, tvirtos ir nepertraukiamos tradicijos gaudyti įvairaus dydžio migruojančius paukščius. Kol paukščiai buvo medžioti tradiciniais būdais (rankomis megztais tinklais, klijais išteptomis lazdomis ar nedideliais nendriniais žabangais, o keliauta kupranugariais), grėsmės migruojančių paukščių populiacijoms nekildavo. Dabar dėl naujų technologijų ir keliavimo džipais, o ne kupranugariais laimikis gerokai padidėjo, o tradicija nepasikeitė.

„Nors visi mano sutikti egiptiečiai medžiotojai pripažino, kad per pastaruosius kelerius metus migruojančių paukščių mažėja, tik keli jų sutiko, kad viena iš priežasčių gali būti pernelyg intensyvi medžioklė. Kai kurie šauliai kaltę verčia klimato kaitai, taip pat itin populiari teorija, kad paukščiai baidosi pakrantėje gausėjančių elektros šviesų“, – rašo J. Franzenas.

Europos Sąjungos šalyse esama bent teorinių migruojančių paukščių žudymo apribojimų, tačiau ES nepriklausančiose Viduržemio jūros regiono šalyse migruojančių paukščių padėtis nė kiek negerėja. Kai kuriose šalyse ji netgi tampa gerokai prastesnė.

Plačiau apie migruojančių paukščių medžioklę, jos būdus, tradicijas ir pasekmes rašoma žurnalo „National Geographic Lietuva“ liepos mėnesio numeryje.

Į Afriką traukianti rudoji devynbalsė sučiupta klijais ištepta lazda.