Iki šiol buvo manoma, jog gamtinis Žemės palydovas Mėnulis iš lėto traukiasi – nelyginant razina. Tačiau dabar NASA mokslininkai atskleidė paradoksalų faktą – Mėnulis iš tiesų ne traukiasi, o plečiasi.

2010 m. astronomai atrado, jog artimiausias Žemei dangaus kūnas bėgant laikui iš lėto traukiasi. Tokią išvadą tyrėjai padarė iš visame palydovo paviršiuje aptiktų geologinių darinių, kurie buvo pavadinti raukšliniais kalvagūbriais (angl. – „wrinkle ridges“). Traukimosi idėja atrodė logiška ir prasminga – Mėnulis turėtų trauktis, nes jo gelmės vėsta ir yra toli gražu nebe tokios karštos, kokios buvo prieš maždaug 4 mlrd. metų. Beje, panašių „raukšlių“ pastebėta ir Merkurijuje.

Nepaisant to, nauji stebėjimų duomenys leidžia manyti, jog Mėnulio paviršius kai kuriose vietose plečiasi. Tai patvirtina ir tyrėjų iš Smitsono instituto (Kolumbijos apygarda, JAV) grupės vadovas Tomasas Votersas (Thomas Watters).

NASA kosminis zondas „Lunar Reconnaissance Orbiter“ Mėnulio paviršiuje užfiksavo plyšio pavidalo lomų (jos pavadintos „graben“), kurios susiformuoja tik tuomet, kai kūnas plečiasi. Tokio tipo lomų Mėnulyje buvo rasta ir anksčiau, tačiau jos buvo nepaprastai senos. O štai naujai atrastoms lomoms nėra nė 50 mln. metų.

Apie tokį šių geologinių darinių amžių sufleruoja keletas lomose žiojinčių kraterių. Netikėtos lomos galėjo susiformuoti dėl to, jog po Mėnulio paviršiumi esančias grunto „kišenes“ galėjo užpildyti magma. Taip žemės paviršius virš tokios vietos iškildavo ir plyšdavo.

„Nuostabu atrasti ką nors absoliučiai netikėto, - NASA pranešime spaudai emocijomis dalijasi tyrėjų grupės narys Markas Robinsonas (Mark Robinson) iš Arizonos valstybinio universiteto. – Tik maždaug pusė Mėnulio paviršiaus teritorijos yra nufotografuota aukštos rezoliucijos nuotraukose. Tad Mėnulyje dar tikrai yra ką tyrinėti.“