Pusmarškonė košė – vienas iš žemaičių kulinarinio paveldo perlų. Kaip ji gaminama, pasakoja Nijolė Statkutė, šiuo metu vadovaujanti Ryšių reguliavimo tarnybos Administraciniam departamentui, prieš tai ėjusi atsakingas pareigas Valstybiniame turizmo departamente, dirbusi ir kultūros viceministre.

Trykštanti energija pašnekovė mėgsta keliones, iš kurių visada parsiveža originalių receptų. Ji sako, kad labiau pripažįsta sveiką mitybą, tačiau ne visada pavyksta išvengti kalorijų... Mat sveiką gyvenseną nusveria prigimtis. N. Statkutė yra tikra žemaitė, kilusi iš Plungės rajono, Alsėdžių miestelio.

- Ant stalo matome bulvių, lašinukų, svogūnų, miltų, rūgpienio. Ar iš šių produktų įmanoma ką nors originalaus pasigaminti?

- Iš tikrųjų, pasižiūrėjus į stalą, pasirinkimas atrodo skurdus... Tačiau iš jų gaminsime „firminį„ žemaitišką patiekalą – pusmarškonę košę. Tai kaloringas patiekalas, kiekvieną dieną tokio nepavalgysi. Aš pusmarškonę košę dažniausiai valgau pas mamą Birštone. Sakau: „Mama, nusibaudžiam ir pasigaminam“. Nes kalorijų užtaisas didelis... Tai žemaitiškas patiekalas, jį žmonės valgydavo prieš sunkius lauko darbus. Prisikirsdavo pusmarškonės košės ir iki pietų ar pavakario užtekdavo energijos.

- Kodėl ši košė vadinama „pusmarškone"?

- Nes ji gaminama ne iš vieno produkto – bulvės yra maišomos su miltais. Yra ir marškonė košė, kuri gaminama iš vieno produkto.

- Kaip gaminama pusmarškonė košė?

- Pusmarškonė košė gaminama paprastai: išverdamos ir sutrinamos bulvės, beriama miltų ir maišoma skystoka košė. Ji valgoma su padažu (apkepinama šoninė, svogūnai, miltai) ir rūgpieniu.

Pradėkime gaminti.

Recepto pradžia nesudėtinga – skutame ir supjaustome bulves. Bulves stengiuosi pjaustyti smulkiai, kad kuo greičiau išvirtų, nes jas vis tiek sugrūsime.

Matant, kaip mikliai dirba jūsų rankos, nekyla abejonių, kad patinka gaminti maistą.

Man šeimininkauti virtuvėje patinka. Visą laiką buvau mėgėja gaminti mėsiškus patiekalus. Niekada nemėgau kepti saldumynų, nes pati jų nedaug valgau. Tačiau vienu metu užėjo noras pabandyti. Iki tol galvojau, kad gaminti iš mielinės tešlos yra aukštasis pilotažas ir aš to niekada neįveiksiu, bet dabar kepu ir duonelę, ir įvairiausias itališkas bandeles, ir pyragėlius, ir pyragus. Dabar esu priklausoma nuo interneto – randu įdomių patiekalų ir būtinai turiu išbandyti. Tačiau iš tiesų labiau mėgstu gaminti sveiką maistą, pvz., salotas su įvairiausiais užpilais.

Supjaustytas bulves užpilame vandeniu ir verdame. Įdedame druskos. Kol bulvės verda, Nijolė Statkutė pradeda gaminti padažiuką, skanų ir, svarbiausia, sotų.

Tam reikės šaltai rūkytos šoninės, kuri žemaitiškai vadinama kresneliu. Ją supjaustome kubeliais, prieš tai nupjovę odeles, ir kepiname. Kai šoninė apkepa, beriame supjaustytus svogūnus.

Baigiant kepti, reikia miltų. Tačiau prieš tai į spirgius įpilame vandens (tiek, kiek norėsime turėti padažo).

Įpylę vandens, beriame šaukštą miltų ir pakepiname. Jei miltų per mažai, dar įberiame nubrauktą šaukštą ir toliau kepiname. Padažą gerai išmaišome, kad nebūtų gumuliukų. Druskos beriame nedaug, nes pati šoninė sūroka. Įbarstome pipirų. Padažą paverdame, kad jis sukietėtų, nebūtų skystas. Ir galiausiai įdedame porą šaukštų grietinės.

Kaip matome, padažas nėra liesas... Kalorijų bomba. Todėl man pusmarškonė košė labiau vyriškas, o ne moteriškas patiekalas.

Padažas jau pagamintas, ant košės jis pilamas karštas. Jeigu per tą laiką, kol gaminame padažą, bulvės nespės išvirti, padažą galėsime pasišildyti.

- Bulvės jau išvirė. Taigi pradedame gaminti pačią pusmarškonę košę?

- Bulves nusunkiame. Nuoviro neišpilsime – supilsime į košę. Bulves sugrūdame. Tam žemaičiai naudoja specialų įrankį, kuris būdavo gaminamas iš medinio pagalio su apačioje paliktomis natūraliomis šakomis. Žinoma, aš košę grūdu šiuolaikiniu grūstuvu. Košė turi būti kuo vientisesnė. Supilu nuo išvirtų bulvių nusunktą skystį. Dar kartą išmaišau. Jei skysčio trūksta, galima įpilti vandens. Svarbu, kad košė būtų skysta.

Bulves sugrūdote. Paprasta košė būtų kaip ir gatava, tačiau matome, kad puodą vėl statote ant viryklės.

Kai košė užvirs, dar dėsime truputį miltų. Košė ir vadinama „pusmarškone", nes ji pusiau su bulvėmis, pusiau su miltais. Košė jau kunkuliuoja, burbulus kelia – beriame truputį miltų.

Kai košė pradeda virti, gerai išmaišome. Reikia tiesiog plakti. Plakame atsargiai, kitaip galime apsideginti, nes košė ima lipti iš puodo.

Pusmarškonė košė, kaip matome, turi buti skysta, kad kristų iš šaukšto. Jei bus „kieta", bus neskani.

Štai pusmarškonę košę ir išvirėme – tikras kalorijų užtaisas!

Mūsų pusmarškonė košė paruošta – karšta, skysta. Košės dedu į lėkštes. Tada imame padažą, kuris taip pat karštas, ir supilame ant košės.

- Pusmarškonės košės receptas:

Išvirti nuskustas bulves ( bulvių kiekis priklauso nuo to, keliems žmonėms verdama košė), nusunkti į atskirą dubenėlį. Bulves sutrinti, kad neliktų gumuliukų, supilti vandenį, kuriame virė bulvės, užvirinti ir dėti miltų, kol košė sutirštės (turi lengvai tekėti iš samčio ).

Padažas: Šalto rūkymo šoninę pakepinti su svogūnais, įdėti šaukštą miltų ir pakepinti, įpilti vandens ir įdėti porą šaukštų grietinės, maltų pipirų.

Košę dėti į lėkštę, vidury padaryti duobutę ir įpilti padažo. Valgoma su rūgpieniu.

Turite mėgstamą receptą? Dažnai tenka gaminti? Siųskite savo receptus su nuotraukomis el. pašto adresu: [email protected].