300 metų senumo išmatos buvo rastos 1937-aisiais, kasinėjant vyskupo Jenso Bircherodo (Jenso Birgerodo) rūmus šalies šiaurėje esančiame Olborgo mieste.

Tačiau jos tik neseniai buvo išanalizuotos – vykdant nuo 15-ojo amžiaus pradžios iki 17-ojo amžiaus pabaigos Danijos miestuose gyvenusių diasporų tyrimų projektą.

„Turime konkrečią išmatų krūvą ir ją galime susieti su žmogumi, kurį iš tikrųjų žinome, ir per tai galime studijuoti jo mitybą“, - sakė projektui vadovaujanti archeologė Jette Linaa (Jetė Lino) iš Orhuso priemiestyje esančio muziejaus „Moesgaard“.

Nors dauguma kitų 17-ojo amžiaus pabaigos išviečių naudojosi daug skirtingų žmonių, minima išviete naudojosi tik J. Bircherodas ir jo žmona.

Aptikti grikiai, būdingi Danijos Fiuno salai, kur vyskupas užaugo, buvo dar vienas įrodymas, kad išviete naudojosi būtent jis.

Mokslininkai taip pat galėjo palyginti radinius su vyskupo dienoraščiais, kuriuose jis detaliai aprašė kai kurias „prabangias“ savo vakarienes.

Nors dauguma danų tuo metu turėjo tenkintis tokiais regiono maisto produktais kaip kiauliena, ruginė duona ir kopūstai, minimas vyskupas – drauge su kitais turtingais Olborgo gyventojais – tikriausiai labai mėgo uogas ir riešutus.

Rastas pipiro grūdelis turėjo atkeliauti iš Indijos, o J. Bircherodo valgytos tekšės galėjo būti atvežtos iš Norvegijos.

„Šiais egzotiškais produktais prekiavo kai kurie labai specializuoti miesto pirkliai. Olborgas buvo ypatingas, nes čia buvo labai klestėjusių pirklių, kurie visi buvo migrantai arba iš Vokietijos, arba iš Nyderlandų, klasė“, – sakė J. Linaa.