Šis fenomenas, pavadintas jį pirmą kartą aprašiusios moters vardu, pasirodo, yra sutinkamas gana dažnai.

M. Aoki dar 1985 m. viename Japonijos žurnalų apie knygas paminėjo, kad kaskart jai lankantis knygyne, ji patiria nenumaldomą norą bėgti į tualetą. Tema greitai paplito po kitus šalies laikraščius ir buvo plačiai diskutuojama visuomenėje – pasirodo, daug žmonių patirdavo tą patį. M. Aoki fenomenas traukė žmonių dėmesį, todėl buvo atliktos kelios nedidelės žmonių apklausos, kurios parodė, kad dažniausiai su juo susiduria moterys.

Kai kurie mokslininkai trumpais komentarais juokėsi iš vadinamojo fenomeno, spėliodami, kad taip gali nutikti dėl paties žmogaus įpročių – skaitymo tualete.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad netikėtas noras tuštintis apsilankius knygyne pasireiškia vos vienam iš dešimties ar net dvidešimties gyventojų, tačiau kita apklausa parodė, kad net 26,7 proc. žmonių bent kartą tai patyrė. M. Aoki mama teigė, kad kalti gali būti ir genai, nes jos brolis skundėsi ta pačia problema, tačiau rimtų, didelės apimties mokslinių tyrimų, žinoma, atlikta nebuvo.

Fenomenas pradėtas itin plačiai aptarinėti po interneto iškilimo. Juokingas jo pobūdis dar labiau traukė žmonių dėmesį ir jie vienas po kito pripažino, kad ir patys yra su tuo susidūrę. Kai kurie mokslininkai trumpais komentarais juokėsi iš vadinamojo fenomeno, spėliodami, kad taip gali nutikti dėl paties žmogaus įpročių – skaitymo tualete. Pasąmonėje užfiksuojama knygų ir tuštinimosi asociacija, todėl žmonės knygyne patiria šį poreikį. Tačiau pati M. Aoki teigė, kad nieko panašaus nejaučia bibliotekoje ar skaitytų knygų knygynuose – fenomenas jai pasireiškia tik naujų knygų parduotuvėse ir niekur kitur.

Kiti spėlioja, kad galbūt naujos knygos pasižymi stipriu dažų ar klijų kvapu, kuris turi silpnų laisvinamųjų vaistų poveikį. Tai paaiškintų, kodėl poreikis tuštintis jaučiamas tik kiek ilgiau užsibuvus knygyne. Dar kiti mąsto, kad galbūt žmogaus stovėsena su knyga rankose atpalaiduoja kūną ir paskatina fiziologinius procesus. Abu šie paaiškinimai skamba tikėtinai, ypač turint omenyje, kad noras praeina vos išėjus iš knygyno.

Kita vertus, psichologai mano, kad M. Aoki šį fenomeną sau įsikalbėjo, kaskart laukdama, kol jis pasireikš. Kai apie jį pradėjo galvoti ir kiti, jie savo mintyse susikūrė savaime išsipildančią pranašystę. Todėl M. Aoki fenomenas dar ilgai liks tik viena iš daugelio keistų Japonijos legendų. Nebent šia tema susidomės ir rimtas, didelio mąsto studijas atliks mokslininkai.