2022-ieji pažymėti karo nuotaikomis, kad ir ką darytume, – dirbtume, kurtume, esame to paliesti, ne vienas menininkas, prasidėjus agresoriaus veiksmams, kvestionavo kūrybos reikšmę tokiame kontekste, tačiau daugeliu atveju susikoncentruota į mintį, kad reikia daryti tai, ką geriausiai sugeba, – kurti, analizuoti, diskutuoti visuomenei aktualiomis temomis.

Naujos formos ir klasika

Peržvelgus metų premjeras, įdomu pastebėti, kad pirmasis matytas spektaklis buvo režisieriaus Valterio Sīlio „Frankenšteino kompleksas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, NKDT, ir „Dirty Deal Teatro“), o kol kas paskutinis – Ivano Uryvskio „Žemė“ (NKDT ir Ivano Franko nacionalinio akademinio dramos teatro kūrybinė komanda). V. Sīlis savo pastatyme, pasitelkdamas dirbtinį intelektą, demonstravo technologijų galimybes ir siūlė kvestionuoti kūrėjo poziciją,  I. Uryvskis mus sugrąžino prie klasikinės literatūros, jos gelmės analizės arba, kitaip sakant, – tekstualaus teatro tradicijos.

Daugeliu atveju susikoncentruota į mintį, kad reikia daryti tai, ką geriausiai sugeba, – kurti, analizuoti, diskutuoti visuomenei aktualiomis temomis.

Abu pastatymai – bendradarbiavimo su užsienio kūrėjais rezultatas, žvelgiant į šiuos metus, tarptautiškumas vienas ryškiausių bruožų. Atsilaisvinus pandemijos gniaužtams, sugrįžo galimybės aktyviau keliauti, kurti, bendradarbiauti. Tarptautiškumą, žinoma, aktyvino ir programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ finaliniai metai. Į Lietuvos kūrybos lauką vis aktyviau įsitraukia Ukrainos kūrėjai.

Taip pat šių metų pradžioje Kanados teatro „Porte Parole“ kūrėjai į NKDT atvežė dokumentinio spektaklio koncepciją – spektaklis „Kauno asamblėja“ sukvietė skirtingoms pozicijas atstovaujančių asmenų grupelę prie vakarienės stalo padiskutuoti visuomenei opiomis temomis; diskusija tapo spektaklio dramaturgijos pamatu, o interaktyvus spektaklis siūlė toliau diskutuoti su pokalbio dalyviais.

Marina Abramovič / M. Plepio nuotr.

Pavasaris pasitiktas su režisieriaus Aleksandro Špilejovaus premjera „Jaudulys“ (NKDT), skatinusia reflektuoti menininko ir suvokėjo santykį, mitą ir tikrovę. Spektaklis sukurtas pagal šiuolaikinio dramaturgo, aktoriaus Ivano Vyrypajevo pjesę. Dramaturgas yra aktyvus Rusijos režimo priešininkas, tad, prasidėjus karui Ukrainoje, jo pjesės uždraustos Rusijos teatruose.

Platesni horizontai

Vienas ryškiausių įvykių jau ne tik Kauno, bet ir šių metų Lietuvos teatro scenoje – amerikiečių režisieriaus Roberto Wilsono „Dorianas“ (NKDT). Spektaklio dramaturgas Darrylas Pinckney sujungė Oscaro Wilde’o biografijos fragmentus, romaną „Doriano Grėjaus portretas“ ir dailininko Francis’o Bacono kūrybą ir gyvenimo detales, o režisierius R. Wilsonas pademonstravo vizualinį teatrą, kuriame viskas sustyguota, sinergiška, estetiškai tikslu ir paveiku.

To paties teatro scenoje šį rudenį įvyko Vincent’o Adelus, Isabelle’ės Adelus & Suran spektaklio „Veidas / Visage“, skirto filosofo Emmanuelio Levino (1906–1995) atminimui, premjera. Pastatymas – tai teatralizuota iš skirtingų E. Levino veikalų atrinktų idėjų, sąvokų pristatymo paskaita. Šis spektaklis vyko scenoje, kamerinėje aplinkoje, talpinančioje nedidelį žiūrovų skaičių, tačiau galima prisiminti ir žymiai didesnio masto edukacinį įvykį – Marinos Abramovič paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“ Tai didžiausią publiką (apie 6 tūkst. žiūrovų) surinkusi meno paskaita, džiuginusi tokiu visuomenės susidomėjimu performanso menu.

1972-ųjų atminimui

Šie metai pažymėti ir istoriškai svarbiomis datomis, viena jų – Romo Kalantos pasipriešinimo santvarkai 50-metis. Šiuo laikotarpiu, kai Laisvės tema kaip niekada jautri, suaktyvėjusi įvairiuose kontekstuose, dar svarbesnis tapo šio įvykio pri(si)minimas ir įprasminimas.

Kauno centrinio pašto pastate surengta paroda „1972. Pramušti sieną“, inicijuota ir kuruota menotyrininkės prof. dr. Rasutės Žukienės. Paroda buvo skirta R. Kalantai ir laikotarpio raiškai mene ir gyvenime – dailėje, fotografijoje, kine, teatre, dizaine, muzikoje, subkultūrose, konfrontavusiose su santvarka.

NKDT įvyko režisieriaus Jono Tertelio ir dramaturgo Andriaus Jevsejevo spektaklio „Kauno pavasaris’72“ premjera, panašiu metu suskambėjo Kipro Mašanausko roko opera „1972“ (režisierius Kęstutis Stasys Jakštas) Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT). Šie pastatymai skirti tai pačiai temai, įvykiui, tačiau labai skirtingi – pirmasis kontekstualus, besikreipiantis, skatinantis reflektuoti jaunąją žiūrovų kartą, antrasis – įvykio, istorijos inscenizacija.

Nykstančios ribos

Kauno valstybiniame lėlių teatre įvyko režisierės Agnės Sunklodaitės premjera „Nykstantys žmogeliukai“, kuriai būdinga aktualių klausimų analizė, sėkminga teatro elementų dermė, kokybišku šešėlių teatro formos įvaldymas, nulemtas kūrybinės komandos susikalbėjimo ir kruopštaus, preciziško darbo.

Įsimintini interaktyvūs patyrimai, susiję su netradicinės vietos spektakliu „TAKSAI. Bandymai įveikti atstumus” (Menų agentūros „Artscape“ spektaklis, režisierė Kristina Werner, dramaturgas Rimantas Ribačiauskas). Išskirtinis spektaklis, pasiūlęs pasivažinėti taksi automobiliais ir susipažinti su vairuotojų kasdienybe, prisiminti savo patirtis, pasidalyti mintimis su atsitiktinai parinktais kelionės kolegomis.

Apie transporto priemonėmis įveikiamus atstumus kalbėjo šokio spektaklis „Pakankamas atstumas“. Kauno miesto kameriniame teatre (KMKT) šokėjų ir choreografų Arūno Mozūraičio ir Adriano Carlo Bibiano pastatytas spektaklis aktualizavo atstumą tarp įvairių objektų ir subjektų, tarp nepažįstamųjų, draugų, artimųjų, skatino mąstyti apie apie mums ir mūsų nustatomas ribas, apie tai, kada išlaikoma autonomija, o kada prarandamas „aš“.

KMKT žiemos sezoną pasitiko „Good Girls“ („Geros mergaitės“) – bendra Didžiosios Britanijos, Lietuvos ir Liuksemburgo kūrėjų muzikinio spektaklio premjera. Režisierės Larisos Faber, dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės spektaklis, analizuojantis aborto temą, nepataikauja, neieško kompromiso, tai stipri ir reikalinga atsvara visuomenėje susiformavusiems stereotipams.

Festivalių sugrįžimas

Išties labai džiugina, kad pagaliau po pandemijos trikdžių į įprastą pavasario sezoną visiškai sugrįžo festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“, per daugelį dešimtmečių suformavęs savo tradicijas ir turintis aiškią misiją – pristatyti Kauno (ir ne tik) žiūrovams kitų Lietuvos miestų teatrų panoramą – įvairių žanrų, formų spektaklius.

2022-aisiais organizuoti reikšmingi, svarbia Kauno dalimi jau tapę tarptautiniai scenos menų festivaliai: šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, šiais metais stipriai praplėtęs įprastą savo geografiją nuo Kauno iki Ukmergės, Prienų, Šventosios; tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, apgyvendinęs tarpdisciplininius kūrinius Kaune ir Kauno rajone; įvertintus užsienio šalių kūrėjų darbus pristatė tarptautinis šokio festivalis „Aura’32“.

Palaipsniui savo tradicijas formuoja ir auga netradicinės vietos, įvietinto teatro festivalis „Namas nr. X“, šiais metais surengtas jau ketvirtą kartą, efektyviai įveiksmino daugeliui nežinomas Kauno tvirtovės V forto erdves.

KMKT suorganizavo jau 7-ąjį teatro festivalį jaunimui „Išeities taškas“, suteikiantį platformą jauniesiems užsienio ir lietuvių kūrėjams kalbėti paaugliams, jauniesiems žiūrovams aktualiomis temomis. Festivaliai, jų gausios, skirtingos, įvairiakryptės programos, žiūrovų interesai, visa tai jau reikalautų atskiro straipsnio.

Štai toks tas sąlygiškas žvilgsnis į 2022-uosius Kauno scenose, metai tikrai produktyvūs, nemaža dalis vertingų įvykių dar lieka už teksto ribų. Baigdama noriu visiems palinkėti ramių, taikių metų, nors istorija rodo, kad kūrybinis potencialas išryškėja ne komforto sąlygomis. Tikiu, kad kūrėjai visuomet suras nepatogių aplinkybių, mene analizuotinų visuomenės ydų.