Parodos autoriai Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas kviečia žiūrovus į paslaptingą savo kūrybos pasaulį. Parodos anotacijoje žadama, kad žiūrovų laukia „kelionė per paveikslus, kuriuose vaizduojama gamta yra tokia, kokią ją matė ir jautė M. K. Čiurlionis, – tartum persmelkta sakmių ir legendų“.

Parodos aprašyme teigiama, kad J. Bučmytė ir A. Krajinskas pasitelkia šiltų ir šaltų tonų dermę, supina juos su paprastais ir atpažįstamais etniniais motyvais. Susipažinus su M. K. Čiurlionio kūryba būtų galima patvirtinti, kad parodos kontekstas iš tikrųjų rezonuoja su genijaus kūryba. Tačiau kiek pati idėja yra šių trijų menininkų poetiškas susitikimas ir kiek šis ryšys natūralus?

Ankstyvosios žvaigždės I. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

J. Bučmytė ir A. Krajinskas pasitelkia šiltų ir šaltų tonų dermę, alegorinius dienos ir nakties šviesulių simbolius, dailininkai kuria vaizduotę sužadinančius peizažus. Supindami poetiškus, bet kartu paprastus ir atpažįstamus etninius motyvus, ritmiškai atskleidžia protėvių pasaulio metamorfozę. M. K. Čiurlionis siekė perteikti filosofines, mistines dimensijas, todėl svarbu atkreipti dėmesį ir įvertinti, ar šie etniniai motyvai čia yra tik estetinis akcentas, tik viršutinis kūrinių sluoksnis, ar tai gilesnę prasmę turintis elementas, kuris natūraliai jungiasi su M. K. Čiurlionio sąmoningumu, folkloro, gamtos ir mito tema.

J. Bučmytės ir A. Krajinsko kūriniuose jaučiamas nuoširdus noras ne kopijuoti M. K. Čiurlionį, bet kalbėtis su juo sava tapybos kalba. Čia svarbi ne tiek forma ar vaizduojami dalykai, kiek nuotaika: šviesos virpesys, gamtos pulsas, ritmas, kuris yra tam tikras dvasinis tylėjimas, primenantis M. K. Čiurlionio kūriniuose tvyrančią muziką be garso. Vis dėlto, nūdienos dailininkų darbai labiau apčiuopiami, mažiau metafiziniai. M. K. Čiurlionio kūryboje gamtos forma virsta dvasine struktūra, o šų dienų menininkų darbuose gamta – labiau emocinis peizažas, sukurtas iš spalvų ir jausmų.

Ši laisvė interpretuoti M. K. Čiurlionį gali būti laikoma jos stiprybe.

Parodoje eksponuojami darbai iš pirmo žvilgsnio atrodo nutolę nuo M. K. Čiurlionio vizijų ir dvasios – juose atsiranda architektūrinių peizažų, miestų fragmentų, konstruktyvių formų, kurios užgožia minėtą „gamtą Čiurlionio akimis“ ir taip menininko mėgtą mistinį pasaulį. Tad gali susidaryti įspūdis, kad M. K. Čiurlionio dvasia į parodos koncepciją įtraukiama kiek dirbtinai, yra pritempiama.

Tad kyla dar vienas klausimas: ar šis poetiškas susitikimas iš tiesų yra dialogas su M. K. Čiurlioniu ir jo vidiniu pasauliu, ar tik minimalus bandymas priartėti prie jo pasaulėjautos?

Kūriniai kalba subtiliai, o paroda veikia labiau kaip nuotaikos atspindys, o ne idėjų tąsa. Kita vertus, būtent ši laisvė interpretuoti M. K. Čiurlionį gali būti laikoma jos stiprybe – autoriai nesistengia įrodyti savo ryšio su juo, bet leidžia šiai sąsajai natūraliai skleistis.

Vertinant iš menotyros perspektyvos, paroda balansuoja tarp pagarbos tradicijai ir šiuolaikinės raiškos poreikio. J. Bučmytės ir A. Krajinsko darbai veikia kaip interpretacinis tiltas – jie nepretenduoja pratęsti genijaus vizijų, pasiūlo savą požiūrį tuo pačiu klausimu – kaip žmogus šiandien jaučia gamtą, tylą, šviesą. Gamtos peizažas sunkiai įmatomas, jį užstoja miestų vaizdiniai, ritmiški pastatų siluetai, tarp kurių įsilieja minėti ir M. K. Čiurlioniui būdingi etniniai ir gamtos motyvai.

M. K. Čurlionio piešinių labirintai II. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Jei vertintume parodą kaip bandymą aktualizuoti M. K. Čiurlionio mąstymą šiuolaikinėje tapyboje, norėtųsi aiškesnės meninės pozicijos – kaip šie kūriniai kalbasi su M. K. Čiurlioniu: estetika, idėjomis ar dvasine patirtimi. Dabar šis ryšys labiau juntamas per nuotaiką nei per turinį. Ir tą nuotaiką susikuriame patys, ateidami į parodą, kurioje M. K. Čiurlionis iš esmės ir yra pagrindinis jos veikėjas.

Tad ieškoti sąsajų verta individualiai, pačiam apsilankant parodoje. Galbūt iš tiesų žiūrovas už miesto vaizdų įžvelgtų tą mistišką gamtos pasaulį su etniniais elementais?

Šis tête-à-têt – susitikimas akis į akį – gal ir nevisiškai lygiavertis, tačiau nuoširdus. Menininkai atveria erdvę žiūrovui – kviečia sustoti, įsiklausyti ir pačiam pajusti trapų ryšį tarp žmogaus, meno ir gamtos, kurį savo kūryboje taip jautriai siekė išreikšti M. K. Čiurlionis.

Kas? J. Bučmytės ir A. Krajinsko kūrinių paroda „Tête-à-tête avec Čiurlionis“.

Kur? A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? Veikia iki lapkričio 30 d.