Po pertraukos į parodų erdves sugrįžusi keramikė Audronė Dambrauskienė personalinėje parodoje pristato vieno motyvo kūrinius: akmeninius veidus. Panašios atlikimo technikos ir stilistikos kūriniai pasakoja skirtingas istorijas.

Graikijos gamtos įkvėpta

Žvelgiant į autorės darbus, šie visi akmens veidai atrodo tarsi būtų atklydę iš kitų – senųjų – civilizacijų. Ir šis įspūdis – ne atsitiktinis, mat parodos idėja gimė autorei lankantis Graikijoje, iš arčiau susipažinus su antikos menu, jo savitumu – vyraujančiu medžiagos plastiškumu bei erdviniu suvokimu.

Svečioje šalyje, jos mistiškame kraštovaizdyje, kalnuose, uolose galima įžvelgti įvairių sužmogintų formų – veidų ir kūno linijų. Tokie akmeniniai veidai, atklydę iš Graikijos uolų vaizdinių, ir dominuoja A.Dambrauskienės kūriniuose. Menininkės teigimu, būtent žmogaus veidas leidžia lengviausiai atskleisti ir išreikšti mintį.

Iš gamtos menininkė pasiskolino ne tik formas, bet ir koloritą: kūrinių spalvos itin natūralios, primena uolienas. Juose dominuoja šviesiai ir tamsiai ruda spalva, taip pat pilkos spalvos atspalviai, kai kur pasirodo balta. Kūriniai atrodo tarsi būtų pagaminti iš medžio ar bronzos.

Parodoje pristatomos veidų skulptūros ne itin didelio formato. Vienos prilygsta realaus veido masteliui, kitos – keliskart mažesnės, tačiau tokiose skulptūrose jų įsikūrę būna po kelis. Kūriniai masyvūs, be moterims skulptorėms būdingo dekoratyvumo ir smulkmeniškumo. Kad ir nedidelės, santūrių formų skulptūros dėl savo masyvių linijų sukuria gigantiškumo įspūdį.

Laisvė interpretuoti

Parodoje pristatomi kūriniai be pavadinimų. Čia jų ir nereikia. Kiekvienas veidas nėra įvardytas, vadinasi, nėra įvardyta ir tikroji jų emocija, jų pasakojama istorija. Vieni – užmerktomis akimis, kietai sučiauptomis lūpomis, nuo kitų sklinda šilta emocija, jie šypsosi lūpomis, net ir būdami užsimerkę.

Parodoje dėmesį patraukia veidų grupė, eksponuojama ant grindų, nuo kurių už skulptūrų nugarų sklinda šviesa. Penkios skulptūros pristatomos ne vienoje plokštumoje, viena jų pastatyta ant pakylos, kiek aukščiau už kitas: tarsi ir čia galiotų hierarchijos taisyklės, būtų galynėjamasi dėl valdžios.

Vis dėlto visos skulptūros perteikia šiltas emocijas. Molis kūriniams suteikia šilumos, veidų oda suglebusi, matyti raukšlės. Lyg senoliai būtų susirinkę išrinkti naujojo valdovo, karaliaus savo tautai. Ir naujos valdžios pasirinkimas juos džiugina. Dekoratyvumu labiausiai išsiskiria viena skulptūra, kurios kakle žiojėja skylė-durys. Kelias į žmogaus protą ar į širdį? Skulptūros veidą vagoja ryškios linijos, primenančios ir storus sluoksnius, ir gilius randus. Akmens veidas šviesiai rudos spalvos – lyg Keramikos muziejaus sienos būtų įsikūnijusios nebe plytų, o žmogaus veido pavidalu. Su skausmu ir giliu liūdesiu.

Skirtingų spalvų veidai, sustatyti ant vienos pakylos, tarsi nė nematančios viena kitos, stebi kitus. Stebi tuos, kurie patys yra stebėtojai. Baltos, tamsiai pilkos ir šviesiai rudos skulptūros pasuktos skirtingais rakursais. Tačiau visus tris darbus sieja ant skruostų giliai išpjauti lašo (ašaros) formos randai. Skulptūrų galvos kyla į viršų siaurėjančia spirale. Tokius juos suformavo gamta, tokie jie sau bei kitiems akmens veidams yra geriausiai pažįstami.

Seniausi pasaulio gyventojai

Vilniaus dailės instituto Kauno fakulteto absolventės A.Dambrauskienės kūriniai itin monumentalūs ir didingi. Juose nėra nieko "išdirbto", viskas perteikta per jausmų prizmę.

Menininkės "Akmens veidų" kūriniai savo stambiomis formomis primena Velykų salos skulptūras Moai. Pagal populiariausią teoriją, Moai statulas prieš 500 metų pastatė saloje gyvenę polineziečiai. Jos galėjo simbolizuoti protėvius arba svarbius gyvus asmenis. Panašiai ir A.Dambrauskienės darbai – kalba apie tai, kas buvo iki mūsų.

"Akmenys – liudininkai, kurie gal vieninteliai milijonus metų pasaulyje "gyvena" ir kaupia savyje viską, kas tik pro juos praeina: laikmačiai, kataklizmai, istorijos vingiai, žmonių likimai... Tad tuos akmenis savo vizijoje ir bandau atverti", – įspūdį patvirtina ir pačios menininkės žodžiai.

Pasitelkdama portreto-veido galimybes, išlaisvindama juose glūdinčią informaciją, ji perteikia nuotaikas, jausmus. "Praveriu duris ir langus, statau laiptus. Ne tik akmuo, bet ir uola, ir kalnas, ir piliakalnis slepia savyje daug praeities, o jų veidai – "Akmens veidai" – ramūs, susikaupę, medituojantys, dažnai žiūrintys į dangų, kur taip pat daug paslapčių ir kitokių pasaulių", – sako A.Dambrauskienė.

Kas? A.Dambrauskienės personalinė paroda "Akmens veidai".
Kur? Keramikos muziejuje.
Kada? Veikia iki rugpjūčio 30 d.