"Kaunas – teviškė. Myliu jį. Jis turi savo charakterį ir spalvą", – prisipažįsta aktorė Redita Dominaitytė. Ji neslepia: nors pastaraisiais metais gyvena Vilniuje, taip ir netapo vilniete. "Tai ne mano miestas. Bet jis turi ką pasiūlyti", – sako aktorė, į gimtąjį Kauną grįžtanti su savo įkurtu "Knygos teatru".

Pokalbis su R.Dominaityte apie tai, kas slypi už jos teatro iškabos, kuo ypatingas jo repertuaras ir santykis su žiūrovais.

– Jūsų pavadinime užkoduota ištikimybė klasikiniam teatrui, kurio pamatas – literatūra, ne eksperimentai, Teatro pristatyme pabrėžiama, kad derinate "skaitovinį teatrą su kompoziciniais elementais". Kodėl?

– Jaučiu stiprų potraukį skaitovinio teatro formai ir principams. Matyt, tai susiklostė, kai dar buvau mokyklinio amžiaus. Sovietmečiu daugelis aktorių turėdavo savo skaitovines programas ir jas pristatydavo moksleiviams – matėme pačias iškiliausias teatro asmenybes: Rūtą Staliliūnaitę, Jūratę Onaitytę, Petrą Venslovą ir t. t. Pirmoji mano pažintis su teatru buvo būtent klausantis šių programų ir radijo teatro pjesių – girdėdavau jas kiekvieną sekmadienį, kai kartu su tėvais važiuodavome į kolektyvinį sodą. Nostalgija mažajai teatro formai nulėmė mano pačios suformuoto teatro koncepciją.

– Esate kaip kūrėjai konservatyvūs, ar tiesiog pajutote būtent tokios formos teatro poreikį?

– Ne, išties nesame konservatyvūs, tik pasirinkome tokią pateikimo formą. Atvirkščiai – bandome ją praplėsti ir transformuoti, pateikti aktualizuojant, kita spalva. Turim gilias tradicijas, puikius aktorius, išskirtinę literatūrą, todėl belieka šiuos ingredientus teisingai sudėlioti, pabarstyti prieskoniais ir estetiškai pateikti žiūrovui. Žmonės pasiilgę tokios formos, kuri nesiekia stebinti, jie tiesiog nori pailsėti, nurimti, pabėgti nuo visuotinio triukšmo ir išgirsti žodį. Neseniai dariau žiūrovų apklausą. Žinote, ko labiausiai pasiilgę žiūrovai? Ogi teatro-šventės. Tai nereiškia, kad juos reikia juokinti – tiesiog jie nori pasiruošti šiam įvykiui, pabendrauti prieš spektaklį, pamaloninti kūną, kad gera būtų sielai.

– Kaip atsirado jūsų teatro kolektyvas, kaip renkatės režisierių, kiek apskritai žmonių dalyvauja kuriant spektaklį?

– Tai projektinio tipo teatras ir kiekvieno spektaklio ciklas tęsiasi maždaug trejus metus: pirmas etapas – pastatymas, premjera ir gastrolės Lietuvos regionuose, antras – pjesės adaptacija ir įrašas radijo formatu, ir paskutinis – išeivija bei edukaciniai projektai. Nuolatinė tik administracija ir techninis personalas. Pas mus nėra griežtai paskirstytų pareigybių, kiekvienas yra visų pirma kūrėjas – patikėkite, nė vienas pakviestas visuomenėjė pripažintas aktorius neatsisakė vaidinti dėl teatro formos, nors jų honorarai gerokai mažesni ir sąlygos prastesnės. Jie neturi savo grimuotojo, dekoratoriaus, jiems patiems tenka nešioti dekoracijas, spektaklio rekvizitą, kostiumus, bet kūrybai tai netrukdo. Manau, galimybė daryti įtaką spektaklio procesui yra šio teatro sėkmė. Aktoriai renkasi, kuri iš novelių jam patraukliausia, kaip ją galima būtų pateikti, kokios reikalingos kostiumo detalės ir koks bus personažo kvapas. Jie nuo pradžių dalyvauja procese, todėl kartais giliau susipažįsta su medžiagą, ją interpretuoja pasitelkdami savo patirtį, o režisierius atlieka labiau techninę dalį – sudėlioja viską į vietas, o kartais šią funkciją išpildo patys aktoriai. Spektaklio trupę įvairiuose etapuose sudarė nuo 10 iki 15 žmonių.

Esu dirbusi įvarių modelių teatruose, ir esu sau įsipareigojusi, kad mano teatre niekada nebus nuolatinės kūrybinės trupės – nes paprastai atsiranda tik santykiai, o kūrybinis procesas nutrūksta. Noriu likti atvira naujiems susitikimams su kūrėjais ir pati tobulėti su jais dirbdama.

– 2015-uosius Knygos teatras praleido literatūrinėje kelionėje po Lietuvą. Kaip jus priėmė ne didmiesčiuose gyvenantys žmonės, kas buvo jūsų žiūrovai, ar buvote išgirsti, suprasti?

– Ši tema verta didelės diskusijos. Kadangi studijuoju teatro vadybą, mano diplominio darbo tema –"Profesionalaus teatro sklaida Lietuvos regionuose". Kodėl man tai aktualu? Dirbu ne tik "Knygos teatre", todėl matau teatro sklaidos padėtį regionuose iš asmenines patirties. Analizuojant bendrą kultūrinę situaciją suvoki, kad regionai iš principo liko be profesionalaus teatro. Atkūrus nepriklausomybę, teatras išgyveno krizę: žiūrovai nelankė teatro, nustojo gastroliuoti, visi privalėjo išgyventi, tuomet į rinką atėjo komercinis teatras. Reikia jiems atiduoti pagarbą už tai, kad jie iš dalies kompensavo teatro stygių periferijoje, bet atsirado kokybės problema. Šiandien suvokiame, kad užaugo ištisa karta, kuri galbūt net nė karto nėra mačiusi profesionalaus teatro. Kas už tai atsakingas? Didieji teatrai pasigamina tokias dekoracijas, kad negali pajudėti iš vietos, o mažųjų rėmimas sklaidai yra skurdžiai juokingas. O žmonės laukia... Ir nemanykit, kad jie nelaimingi – su rūpintojėlio vainiku ant galvos, kuriuos galima pamaitinti bet kokiu produktu. Tai šviesūs, nuoširdūs, inteligentiški, vis dar pasiruošę nustebti. Toks žiūrovas man patrauklus ir aš dėsiu visas pastangas, kad tokiam žmogui parodyčiau, ką sugebu.

– Jūsų gastrolių geografija neapsiriboja vien Lietuva. Kokių įspūdžių parsivežate iš užsienio, koks jis – emigracijoje gyvenantis tradicinio teatro gerbėjas?

– Panaši problema kaip ir regionuose. Mažas finansinis pajėgumas, patys bendruomenės nariai savo iniciatyva ir lėšomis savo vaikams stengiasi atskleisti lietuviško žodžio grožį. Galų gale jiems – tai dar viena reta galimybė susitikti savo bendruomenės narius, pabendrauti, pakalbėti lietuviškai. Liūdna, aktoriai atvyksta tik su lagaminais, net rekvizitų nelabai gali pasiimti. Vos neatšaukė mūsų gastrolių sužinoję, kad turime dekoracijų, kad ir lengvai tranportuojamų. Pati ieškojau rėmėjo, kuris galėtų pervešti mūsų turtą, ir dėjau visas pastangas vaidinti ne mokykloje, o išskirtinėje erdvėje. Aišku, pastangos pasiteisino, mus lydėjo sėkmė, įvertinimas ir komentarai, kad pirmą kartą stebėjo tikrą teatrą. Dėl to verta stengtis. Mums labai pavyko, kad autoriumi pasirinkome Jurgį Savickį. Jis buvo dirbęs diplomatu visose Skandinavijos šalyse, paliko ten ryškų pėdsaką, todėl gastrolių maršrutas sieks ir Skandinaviją, ir Prancūziją, kurioje jis mirė.

– Kauniečius pakviesite į spektaklį, sukurtą pagal J.Savickio noveles. Kuo patraukė šio rašytojo asmenybė ir kūryba?

– Šiam autoriui galiu skirti atskirą interviu. Mūsų karta jį prarado dėl cenzūros, bet tokios kitos asmenybės literatūros kontekste nėra. Sunku jį pasisavinti kaip Lietuvos kūrėją, nors rašė lietuviškai – tai buvo pasaulio žmogus. Jame – ir lietuviška nostalgija, ir prancūziškas manieringumas bei elegancija, ir skandinaviškas subtilumas. Šmaikštus, lengvas, aristokratiškas – kaip pajūrio brizas.

– Paprastai spektaklius pristatote teatrui ne itin tradicinėse erdvėse – dvaruose, muziejuose. Kiek tokia aplinka keičia jūsų spektaklius, kiek jus įpareigoja?

– Spektakliui nėra galimybės užmigti – niekad nežinai, kas tavęs laukia.

– Šįkart vaidinsite Kauno dramos teatre, Rūtos salėje – vadinasi, bus mažiau intymumo, santykiai su žiūrovais bus kaip klasikiniame teatre. Ar scena pakeis spektaklio scenografinius, režisūrinius sprendimus?

– Nacionalinis Kauno teatras skaičiuoja jau 95 metus, tai jo erdvės niekaip nepavadinsi šiuolaikine. Tačiau jis atitinka mūsų keliamus reikalavimus. Rūtos salę rinkausi neatsitiktinai, ši erdvė turi savo specifiką: seną sieną, kurią panaudosime spektaklio metu, nėra pakylos ir žiūrovas pakankamai arti, kad būtų ryšys. Paliksime salę tokią, kokia ji yra. Nemėgstu per daug lįsti į žiūrovo erdvę, ir pati nemėgstu, kai lenda į mano, todėl čia svarbus subtilumas: kartais užtenka, kad aktoriaus drabužio klostė paglosto žiūrovo kelius, vintažinis kvapas dulksnena ore arba veiksmo metu susiliečia pirštai.

– Pernai rudenį Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio apdovanojimų ceremonijoje "Knygos teatro" spektaklis "Prabangos" apdovanotas dviem prizais. Pagrindinį vaidmenį sukūrusi Virginija Kuklytė buvo pripažinta geriausia jaunąja aktore, o spektaklis pelnė prizą už sėkmingiausią metų debiutą. Nors dažnai sakoma, kad apdovanojimas ne tik įpareigoja, jis visada pirmiausia reiškia įvertinimą, suteikia pasitikėjimo. Ar šis įvertinimas kaip nors keis jūsų planus, koncepciją, pasirodymų intensyvumą?

– Būsiu atvira, šie apdovanojimai reikalingi pardavimams ir meno ekspertams. Mes dėl to nepradėjome geriau ar blogiau dirbti. Taip, įgijome daugiau pasitikėjimo, bet ar tai nulems teatro kokybę? Vargu.

– Be J.Savickio novelių teatro repertuare buvo ir Vinco Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly". Kaip renkatės kūrinius ir kokia knyga dabar ant jūsų darbo stalo?

– Jurgos Ivanauskaitės "Pakalnučių metas". Jau vyksta paruošiamieji darbai ir tikimės pristatyti premjerą iki rudens.

Turime gražią teatro žinutę – "atgimstanti miesto literatūros klasika". Tai sudėtingas uždavinys – verksmingoje ir agrarinėje lietuvių liteatūroje atrasti "miestą". Po kiekvienos premjeros atsiranda didžiulis galvos skausmas: o kas dabar? Kuris bus kitas autorius? Ši paieška atima daugiausia laiko ir jėgų. Norisi apimti kuo skirtingesnius laikotarpius. Mūsų literatūra ir žodis dar labai jauni, bet kai įvyksta atradimas, jis tolygus Kolumbo Amerikos atradimo stebuklui. Paskui procesas jau paprastas, viskas savaime veriasi – kaip karoliukai.

– Ar galėtų atsirasti ir poezija (prisiminkime kad ir Cezario Graužinio spektaklio "Nutolę toliai" pagal Pauliaus Širvio eiles sėkmę – spektaklis, kurio forma tikrai galėtų būti artima knygos teatro spektakliams, 2011 m. buvo apdovanotas net Auksiniu scenos kryžiumi)? Arba paaugliams, vaikams skirtos knygos?

– Artimiausiu metu savo teatre dar nematau poezijos inscenizacijos, nors gražūs pavyzdžiai įkvepia, bet kiekvienam savo kelias. Poezija visada šalia, bet vis neturiu rakto jai pateikti, o eiti jau pramintais keliais nesinori, noriu turėti savo matymą ir pateikimo būdą. Turbūt viskam savo laikas, ateis jis ir vaikams, o paauglius pažįstame ir vienas dieninis spektaklis Kaune bus skirtas būtent jiems.

– Kompaktiška teatro forma, spektaklio trukmė – ideali pasirodymams ir mokyklose. Jūsų dėmesys nacionalinei literatūrai – dar viena priežastis, kodėl "Knygos teatras" tiesiog privalėtų tapti nuolatiniu mokyklų svečiu, dar daugiau – galėtų papildyti literatūros pamokas, suteiktų joms vizualumo, kuris šiuolaikiniam mokiniui ypač svarbus. Galbūt ne be paramos iš valstybės biudžeto – juk mūsų šalyje nuolat deklaruojamas noras kelti mokinių raštingumą, remti lietuvių literatūrą. Ar įsivaizduojate tokio bendradarbiavimo su mokyklomis galimybę? O gal tokiu atveju neišvengiamas tiražavimas, spektaklių kiekybė jums būtų nepriimtina?

– Jau minėjau mūsų teatro formos ištakas – jos neišvengiamai susijusios su mokykla. Visi inscenizuotų kūrinių autoriai įeina į privalomų perskaityti autorių literatūros sąrašą – šiais metais inscenizacijos laukia J.Ivanauskaitė. Bet į mokyklas mes nevažiuosime, nebent tai ypatingos vertės pastatas – čia mano esminė nuostata. Priežastis paprasta: sukramtytas ir įdėtas į burną maistas neskanus. Noriu, kad mokiniai jau pratintųsi suvokti meno, teatro vertę, o spektaklis, paduotas ant lėkštutės, kaip literatūros pamoka, nebus vertinamas. Atsakingai renkamės vaidinimo erdves, dažnai tai architektūrinio paveldo objektai, spektaklio adaptacija juose – vienas iš būdų jaunajai kartai parodyti, kokie gražūs jų namai, ir kad ten gali gimti teatras.

Viename regione, diskutuojant apie bilieto kainą moksleiviams, sulaukiau pareiškimo, kad moksleiviai neina į tikrai vertingus renginius net už 1,5 euro. Pasiutau. Vaikai nekalti – kalta visuomenė, kuri juos taip auklėja. Aš per daug gerbiu savo aktorius, kad nusileisčiau iki tokios ribos. Problema ne finansai, o požiūris. Viskas priklauso nuo mūsų, jei negerbsime savęs – mūsų taip pat negerbs ir valgys kaip bulvių traškučius už pusantro euro. Mūsų teatre niekada kiekybė neatsvers kokybės – tai ne greitojo maisto restoranas.

Dar tiksliai neatsakiau į klausimą, kas turi rūpintis vaikų meniniu edukavimu – švietimo ar kultūros ministerija. Turbūt abi, bet jos labiau konkuruoja, nei ieško sprendimų. Jei literatūros mokytojas gali sau leisti pasakyti, kad moksleiviai nesupranta J.Savickio, duokit ką nors paprastesnio, tai ko galima reikalauti iš mokinio?

– Esate Knygos teatro įkūrėja, vadovė, vadinasi, be aktorinių ieškojimų, jums galvą skauda ir dėl buhalterijos.

– Skauda, bet tai sveika, kai skauda. Svarbu, kad skausmas liga nepavirstų.

– Koks šiuo požiūriu Lietuvos kultūrinis laukas – svetingas mažam, kompaktiškam, savo nuolatinės scenos neturinčiam teatrui?

– Niekada nesijaudinau dėl nuolatinės scenos, ji man niekada nebuvo prioritetas, mums daug svarbiau, kad turime puikią aikštelę repeticijoms, – tai mano šeimai priklausanti studija, kurioje gimsta daug meno formų. Daug įdomiau ieškoti erdvės ir ją surasti, nei zulinti tas pačias teatro sienas. Tai net galima vadinti azartu, kaip pritaikyti netipinę erdvę teatro pastatymams. Sveika visiems – ir organizatoriams, norintiems surasti savo žiūrovą, ir kūrėjams, aktoriams, kurie nustoja kurti pradėjus gyventi patogiai.

– Klausimas aktualus ne vien norint artimiau pažinti jūsų teatrą, bet ir dėl diskusijų, kurios lydi periodiškai kylantį valdžios institucijų norą suteikti daugiau laisvės biudžetiniams teatrams, – pirmiausia laisvės patiems prasimanyti pinigų. Naujausios permainos – gruodį Vyriausybė pritarė pasiūlymui suteikti galimybę biudžetinei įstaigai tapti viešąja.

– Įdomu, kuo baigsis ši reforma, kuria linkme pradės judėti didieji teatrai, ar jie moka parsiduoti? Ar jie pardavinės aukštos kultūros renginius, kas jiems privalu pagal įstatus, ar jiems priklausančias erdves? Kol kas girdžiu tik desperatiškai rėkiančius aktorius, kurie dreba dėl savo darbo sutarčių. Esu tik stebėtojas.

Mūsų pastatymai niekada nebuvo priklausomi nuo valstybės malonės. Daug esu parašiusi paraiškų, bet niekada nelaukiu, kol kas ką nors duos. Pirma pinigai, o paskui kėdės? Patogu, bet mes tokios laimės neturime.

Man išvis nesuvokiama tokia teatro politika, kai teatras, kuris inscenizuoja išskirtinai tik nacionalinę literatūrą, beveik nesulaukia paramos iš valstybės. Kartais pati nesuvokiu, kodėl aš ėmiausi tokios misijos. Suprantu, kad turime įrodyti, kad verti palaikymo, bet gyvuojame jau ketveri metai ir manau, kad jau įrodėme savo vertę darbais. Kiek dar turime pastatyti premjerų, kad suvoktų, jog esame verti medalio vien už tai, kad prikeliame lietuvių literatūrą, kurios baidosi jauni žmonės. Kas bus su mūsų žodžiu, jei nepalaikysime tokių iniciatyvų.

– Kokia yra Redita Dominaitytė – teatro gerbėja?

– Aš aktorė ir vadovė. Stebiu spektaklius kaip aktorė – emocionaliai, visada labiausiai gaila aktorių, esu jų pusėje, kad ir kas atsitiktų, didžiausias pretenzijas keliu režisieriui. Esu pamišusi dėl teatro. Negaliu pakęsti, kai nemyli žiūrovo, – spektakliai, kuriami savo ambicijoms patenkinti, paliekant jį nuošaly, tik tarp kitko. Ieškau naujų formų ir peno savo teatrui, nuolat mokausi.

– Kokio režisieriaus, teatro premjeras stengiatės būtinai pamatyti?

– Studijuoju ir vartoju viską įvairiems tikslams patenkinti – nuo medžiagos interpretacijų iki vadybos, nuo jaunų aktorių iki teatro erdvės paieškos. Esu nuolat alkana, kartais persivalgau, bet užtenka savaitės ir vėl atsigaunu.

– Gimėte Kaune, jūsų kelias į sceną taip pat prasidėjo Kaune. Šiandien gyvenate Vilniuje. Gal ir jūs jau pastebėjote lengvą kultūrinę migraciją iš renginiais, žvaigždėmis išlepinto Vilniaus į daugeliu prasmių alkaną Kauną? Ar pati dažnai į jį grįžtate? Kokį jį matote stebėdama tarsi iš šalies?

– Kaunas – teviškė. Myliu jį. Jis turi savo charakterį ir spalvą, to pasigendu Vilniuje. Netapau ir netapsiu vilniete, čia tik gyvenu, studijuoju ir dirbu – tai ne mano miestas. Bet jis turi ką pasiūlyti, o mes turime galimybę rinktis. Nemaniau, kad "Knygos teatras" reziduos Vilniuje, bet nuo vasario jau rodysime Vilniaus "Vaidilos teatre" – atiduosime duoklę tiems, kurie mus myli ir laukia sostinėje.

Alkana visa Lietuva, ne tik Kaunas. O Kaunas niekada nepražus, jame stiprus komercinis pradas ir senos aristokratiškumo tradicijos. Žiūrėkit, kaip sparčiai vystosi visa šou industrija Kaune: filmuojami televizijos serialai, laidos, net garsinami filmai. Visi dirba, dūzgia – bus duonos, atsiras ir žaidimų.