Rytoj kino centre „Romuva“ – dokumentinio filmo „Laivas“, kuriame atskleidžiamas jo įspūdingas kūrybinis palikimas, gyvenimo istorija ir santykis su šokiu, premjera.

Su jauduliu laukdamas premjeros, A. Stravinskas papasakojo apie tuometinę šokio kultūrą ir judesio bei muzikos vietą savo gyvenime.

– Ar sunku grįžti mintimis į savo praeitį?

– Kas rytą užsidegu namuose žvakę. Man patinka, kai žvakė dega. Pas mane visa siena nukabinta šokėjų nuotraukomis. Toje šviesoje įsijungiu muziką ir prisimenu viską – nuo pradžios iki dabar.

– Ar pamenate savo pirmąjį susidūrimą su šokiu? Kada supratote, kad tai – jūsų kelias?

– Viskas įvyko labai paprastai. Kai augau vaikų namuose Kaune, mes dažnai eidavome į zoologijos sodą. Ir vieną kartą atsidūrėme prie Sporto halės, kurioje tuo metu vyko pramoginių šokių renginys „Gintarinė pora“. Aišku, bilietų neturėjome, į vidų be jų nepateksi, bet iš salės sklido muzika, kokios iki tol dar nebuvau girdėjęs, ji mane iškart labai patraukė, norėjosi žūtbūt ten atsidurti.

Sukome galvą, kaip ten patekus, kaip įlįsti. Ir galiausiai pamatėme gaisrines kopėčias, kurios vedė prie vėdinimo lango. Pro tą langą ir įlipome slaptai. Kai pamačiau, kas ten vyksta – kaip žmonės šoka, kokia gera muzika groja… Mane viskas tarsi užbūrė. Pamenu, orkestrui tada vadovavo kompozitorius Mindaugas Tamošiūnas. Labai gaila, kad dabar jis primirštas.

Man tuo metu buvo kokie 17 metų. Būdamas ten, tiesiog priėjau prie „Gintarinės poros“ organizatorių ir paklausiau, ką turėčiau daryti, kad ir aš taip galėčiau šokti. Jie man papasakojo apie Kauno Profsąjungų rūmus, kur rudenį būna priėmimai. Kitą rugsėjį aš ten ir nuėjau.

– Ar tada jau buvote atradęs savo talentą ir potraukį judesio choreografijai, kūrybai?

– Mane priėmė iš karto. Nors atranka buvo rimta – tikrino judesius, klausą, ritmą. Bet man pasisekė, vadinasi, turėjau visus duomenis.

Mano pirmasis vadovas buvo Virgilijus Repšys – jis mane treniravo iki D klasės. Vėliau perėmė Tomas Petreikis, o jam išvykus į Vilnių, treniruoti pradėjo Jūratė ir Česlovas Norvaišos. Tais laikais šokiai vadinosi „pramoginiais“ – niekas jų dar nevadino sportiniais šokiais. Norvaišos man buvo labai geri vadovai, tuo metu jie jau buvo labai garsūs ne tik Lietuvoje, ir man jie labai padėjo, esu jiems be galo dėkingas.

Jau B klasėje šokdamas pramoginius šokius važinėjau po visą Sovietų Sąjungą, kartu su partnere mums gerai sekėsi, neretai laimėdavome varžybas. Vieną dieną pas Norvaišas atėjo Statybininkų kultūros namų direktorius, kuris Lenkijoje buvo atsitiktinai pamatęs ne pramoginių, o šiuolaikinių šokių grupę ir liko labai sužavėtas. Norėjo, kad ir jo vadovaujamuose kultūros namuose atsirastų toks kolektyvas.

Ir Norvaišos tada pasiūlė mane. Man tada buvo vos dvidešimt, baimės buvo daug – nežinojau, ar sugebėsiu. Bet Norvaišos mane labai skatino, sakė, kad aš vis tiek iškraipau bet kokią medžiagą, kurią jie man duoda – mano improvizacijos buvo kas kito nei šokio standartas. Dėl to mane ir matė kaip galimą vadovą. Aš visus metus nesutikau, vis atidėliojau, bet direktorius nepasidavė – po metų vėl sugrįžo. Tada jau sutikau.

– Iš kur sėmėtės žinių ir įkvėpimo apie šiuolaikinį šokį, juk tai, ką kūrėte su grupe, buvo visai kas kita nei pramoginiai šokiai?

– Viskas kilo iš vidaus. Kaune dar turėjome privalumą – pas mus buvo galima matyti lenkišką televiziją, ko Vilnius nematė. Savaitgaliais ten rodydavo šokių grupes, tokias rimtas, gerai šokančias, pavyzdžiui, Patockos grupę. Jos šokėjos – penkios merginos – šokdavo puikiai. Tada nebuvo jokių įrašų, jokių vaizdo įrašų, galėdavome tik žiūrėti tuo metu, kai transliuoja, ir tiek.

Mes labai daug dirbome, ir netrukus pasijuto vaisiai – mus pakvietė į „Gintarinę porą“, ir 1977 m. jau šokome Sporto halėje. Kaip pirmą kartą konkurse pasirodžiusiam kolektyvui, kai aplink beveik nebuvo panašiai šokančių, mums tikrai labai gerai sekėsi. Mes šokome tokiu grubesniu stiliumi – ne baletą, o labiau gatvės šokius. Tuo metu vadinomės ritminių šokių grupe.

– Kiek metų buvo praėję nuo to karto, kai lipote per Sporto halės ventiliacijos angą iki pirmo rimto žingsnio į profesionalų šokio pasaulį?

– Turbūt kokie 3–4 metai. Tikrai nedaug.

– Kokia buvo šokio kultūra Lietuvoje tais laikais?

– Anksčiau šokio pasaulis buvo visiškai kitoks. Mūsų scenos buvo restoranai ir kavinės, kur kasnakt pasirodydavome. Į mano grupę prisijungti norinčiųjų buvo daug, bet turėjau tik nedidelį kolektyvą. Pagrindinė mūsų vieta buvo restoranas „Žalias kalnas“, tačiau programos buvo ir kitur: „Orbitoje“, „Pasimatyme“ ir „Trijose mergelėse“. Restoranuose buvo gražus šurmulys, žmonės šokdavo, o artėjant programai užgesdavo šviesos ir prasidėdavo pasirodymas. Kai šokėjai išvykdavo, vakaras dar tęsdavosi.

Tuo metu beveik kiekvienas miestas turėjo savo restoraną su programa. Mane kviesdavo statyti pasirodymus, nes „Žalio kalno“ programa buvo sėkminga ir laimėdavo konkursuose, kurių tada buvo daug. Deja, apie 1988–1989 metus restoranai bankrutavo, o kartu dingo ir ši šokio kultūra bei gyva muzika.

– Ar didžiuojatės savo palikimu? Daug kas jus vadina Lietuvos šiuolaikinio šokio tėvu.

– Dariau tai, ką reikėjo ir kas patiko. Svarbiausia man buvo, kad patiktų. Tada gyvenau neblogai – dirbdamas grupės vadovu ir restoranuose uždirbdavau. Šokėjai irgi nebuvo biedni, galėjo gyventi, nes žmonės noriai pirkdavo bilietus ir žiūrėdavo pasirodymus. Į restoranus būdavo eilės. Norint patekti į „Žalią kalną“ Naujųjų metų vakarui, bilietus reikėdavo užsisakyti dar rugsėjį. Be to, šokį daug filmavo ir televizija, LRT archyvuose užfiksuota to meto šokio kultūra, mano grupės pasirodymai taip pat yra išlikę. Kai atsirado breikas, jaučiau, kad turiu padėti tiems visiems veržliems, talentingiems žmonėms išlipti iš rūsių ir parodyti, ką jie kuria. Todėl man buvo labai svarbus 1987 m. organizuotas pirmasis Tarybų Sąjungoje breiko konkursas.

– Kurį etapą prisimenate kaip gražiausią?

– Kaip nekeista – tai buvo „Žalias kalnas“. Buvo sunku, bet labai smagu. Ten vyko nuolatinis judėjimas, buvo daug žmonių. Dienomis repetuodavome, o vakarais koncertuodavome. Labai patikdavo ir Palangoje. Į Palangą kviesdavo mūsų kolektyvą į koncertų ciklą „Baltijos jaunystė“. Labai mėgau gulėti saulėje paplūdimyje. Turiu labai gerą atmintį. Kai pradedu pasakoti, viskas tiesiog stovi prieš akis.

– Ar sutinkate jaunų žmonių, kurie jums primena patį save jaunystėje – su tuo veržlumu, užsidegimu, talento pajautimu?

– Nelabai. Mano situacija buvo kitokia – mano gyvenime tuo metu buvo tik menas ir šokis – niekas daugiau neegzistavo. Visa kita buvo nurašyta. Net gyvenimo sąlygos man nerūpėjo, nors buvo nelengva.

– Esate žmogus, atnešęs daug naujovių į šalies kultūrą, jūsų palikimas reikšmingas, bet senatvėje išgyventi sunku, ar nejaučiate nuoskaudos?

– Tiesa, medalio niekas nepakabino. Bet kažkuria prasme tai ir natūralu: juk buvau antisovietinis menininkas, tokiems tada niekas nieko neskirdavo. O nepriklausomoje Lietuvoje nežinau, kodėl neprisimena. Tikiuosi, kad bent palaidos menininkų kalnelyje, arba Petrašiūnų kapinėse tarp kitų kūrėjų.

– Juk jūs – scenos žmogus. Ko bijoti?

– Nėra tokio žmogaus, kuris nesijaudintų scenoje. Net ir didžiausios žvaigždės jaudinasi. Bet tikiuosi žmonės ateis į filmą. Manau, kad nėra kauniečio, gyvenusio tais laikais, kuris nebūtų buvęs „Žaliame kalne“.

Pirmą programą ten kūrė Jūratė ir Česlovas Norvaišos. Aš ten atsidūriau todėl, kad jie mane pakvietė – tuo metu dirbau „Pasimatyme“. Jie statė programą „Metų laikai“ – tai atsispindėjo ir kostiumuose, ir visoje programos nuotaikoje. „Žalias kalnas“ tuomet buvo tikra žvaigždžių vieta. Pantomima, šokis, muzika, kostiumai – viskas buvo aukščiausio lygio. Ten pasirodydavo visos to meto Lietuvos žvaigždės: Sipavičius, Birutė Petrikytė, Morozovaitė, Žiedūnė Meškauskaitė, Liutauras Čepreckas… Kas vakarą pasirodydavo apie šeši dainininkai.

Tais laikais įėjimas kainavo tris rublius, bet kas norėdavo patekti be bilieto, visada duodavo prie durų „į kišenę“. Tarybiniais laikais korupcija buvo visur. Žmonės uždirbdavo, bet neturėjo kur leisti pinigų – restoranai buvo pagrindinė vieta, kur galima buvo linksmintis ir išleisti uždirbtus rublius.

– Dabar gyvenate Vilniuje, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleidote Kaune. Kokių dar prisiminimų turite iš savo gimto miesto?

– Daugiausia gyvenau Žaliakalnyje. Man buvo sunku persikelti iš Kauno į Vilnių, buvau labai prisirišęs, ir iki šiol nelaikausi savęs vilniečiu – esu kaunietis.

Sunkiausias laikas buvo vaikų namuose. Pamenu tik tiek, kad vieną dieną atsidūriau ten – ir tiek. Tai blogi prisiminimai. Mes juk buvome pokario vaikai, nieko nebuvo. Aš gimiau 1953-ais, vos keli metai po karo pabaigos – žmonės tada nieko neturėjo. Vaikų namuose irgi – net valgyti negaudavome pakankamai. Vėliau dėl prastos mitybos turėjau dvi skrandžio operacijas.

Kai mums suėjo po keliolika metų, mus tiesiog išmetė iš tų vaikų namų. Dokumentus nusiuntė į profesinę mokyklą, bet ta net bendrabučio neturėjo. Tai mes atsidūrėme gatvėje. Glaudėmės zoologijos sode – šlavėme grindis, tvarkėme aptvarus, padėdavome šerti gyvūnus, kad tik leistų ant šieno pernakvoti. Taip pragyvenome kokius pusę metų. Atėjus rudeniui pasidarė šalta – juk praktiškai lauke miegodavome. Mes buvome trys draugai, dabar ryšio jau nebepalaikome. Visko buvo, viską prisimenu.

Žinau, kad daug žmonių, turėjusių panašų likimą, nuėjo visai kitais keliais – daug kas krito, įsivėlė į blogas kompanijas, pasuko pas banditus. Jei ne Kauno sporto halė ir ne šokiai, mano gyvenimas irgi būtų nuėjęs visai kita kryptimi. Nežinau, kuo būčiau tapęs. Sporto halė mane išgelbėjo.

Kai dabar apsilankau tose vietose, viduje viskas užverda. Pamenu savo pirmąjį pasirodymą 1977 m. su pirmuoju kolektyvu. Šokis buvo pagal dainą, kur dainuoja: „Everybody was kung fu fighting… tara ta ta tam tam… uh, ah…“ Visą tai labai aiškiai atsimenu.

– Ar vis dar šokate?

– Mintyse. Kartais, užsidėjęs muziką, šiek tiek pajudu. Labai patinka „Gold FM“ – ten daug groja 80–ųjų ir 90–ųjų muzikos. Taip pat mėgstu džiazą.

Kas? Kauno bienalės uždarymas. Filmo „Laivas“ išankstinė premjera. Dalyvaus A. Stravinskas, filmo kūrybinė grupė.

Kur? Kauno kino centre „Romuva“.

Kada? Lapkričio 21 d., 19.30 val.