– Kaip kilo mintis sukurti operą?

– Opera mus žavi savo tarpdiscipliniškumu, ji sukuria galimybę žmonėms su skirtingais gebėjimais ir pomėgiais veikti kartu. Tai žanras, kuriame gali atsiskleisti ir aktoriai, ir rašytojai, ir kompozitoriai, ir dailininkai, ir vadybininkai, ir bilietukų plėšytojai – kiekvienas gali rasti savo vietą. Kitas aspektas – Šančių bendruomenė turi savo viešą erdvę – Kopūstų lauką, kurioje periodiškai rengia šventes ir meno projektus. Patirtis mums parodė, kad ši erdvė gali tapti didesnio įvykio scena, nes ji yra itin scenografiška. Be to, praėjusiais metais suorganizavę Šančių paradą, pamatėme, kokie kūrybingi ir gabūs yra Šančių žmonės, patyrėme profesionalų, tokių kaip kompozitorius Vidmantas Bartulis, choreografė Lina Puodžiukaitė, potenciją dirbti su neprofesionalais ir prisidėti prie bendruomenės kultūros kūrimo. Taigi viskas jungėsi į vieną rutulį. Matėme žmonių gebėjimą kurti.

Kultūra nėra elitinis reikalas, ir visi turime tai pripažinti. Mes, profesionalai menininkai, tiesiog sukuriame terpę, kurioje žmonės galėtų kurti ir būti matomi bei naudotis savo pačių kultūros vaisiais. Siekiame, kad kultūra, tokia, kokia yra, praktikuojama mūsų bendruomenės žmonių, įgytų aukštos kokybės meninę formą. Džiaugsmas savo kuriamos kultūros vaisiais ir pasirodymas viešoje erdvėje didina pasididžiavimą ir pasitikėjimą savimi, skatina socialumą, bendravimą, praturtina dvasią.

– Kodėl buvo pasirinktas toks sudėtingas scenos kūrinys?         

– Mums atrodo, kad Šančiams reikia operos dėl jos rimtumo. Ji žadina fantaziją, patraukia žmonių dėmesį. Rimtumas pažadina ambicijas ir pakelia kartelę: žodžiai turi savo svorį, ir tai labai veikia. Žmonėms atrodo rimtas reikalas dalyvauti operoje. Šiaip didelio skirtumo, ar opera, ar operetė, ar miuziklas, nėra. Tiesiog mes pasirinkome taip, kad gerai skambėtų (juokiasi).

– Apie ką ji bus?

– Opera yra skirta Šančių istorijai ir Kopūstų laukui. Joje per asmeninius pasakojimus kuriama istorija, pasakojanti apie meilę, pavydą, karą, taiką, susitaikymą ir bendrystę. Kaimynystė ir skirtingų žmonių sugyvenimas bendruomenėje yra pagrindinė operos „Kopūstų laukas“ tema.

– Šančių opera yra unikali tuo, kad ją kūrė bendruomenės nariai, padedami profesionalų. Kaip vyko kūrybinis procesas?

– Tai kompleksiškas reiškinys ir mes, tiesą sakant, jo neskubiname, nes manome, kad pats procesas yra nuostabus meno kūrinys ir didelė vertybė. Pradėjome pavasarį nuo libreto rašymo. Po jo kūrėme operos mokyklą, kurioje dalyvavo 25 mokiniai. Jai vadovavo penki profesionalai. Visi kartu dirbo penkias dienas. Mokykloje buvo skleidžiamos teorinės ir praktinės žinios. Tačiau svarbiausia, kad jos metu susibūrė grupė žmonių, kurie susibendravo, pradėjo kurti kartu ir patikėjo, kad opera yra įmanoma.

Rugsėjo mėnesį buvo sukurti keli muzikiniai operos kūriniai, o tada sprendėme, kaip juos išdainuoti, kaip įrašyti, kaip pateikti bendruomenei, kad jie būtų išgirsti ir išmokti. Kai tai buvo padaryta, ėmėme ieškoti vietinių muzikuojančių kolektyvų, choro vadovų ir choreografų, kurie padėtų bendruomenei išmokti dainas ir judesius. Visą savaitę mūsų bendruomenės autobusas stovėjo pagrindinėje Šančių gatvėje ir jame vyko viešos repeticijos, kurių metu mokėmės operos dainų ir judesio.

Kai rugsėjį, per Šančines, bendruomenė susirinko į Kopūstų lauką, didžioji dalis žmonių jau mokėjo dainas, nes buvo jas repetavę. Kiti gavo natas ir dainavo mokydamiesi vietoje.

Mes siekiame, kad žmonės, ateinantys į operą, taptų jos dalyviais. Operos kūrimo procesas baigsis tada, kai visi šančiškiai mokės operos dainas ir judesius (juokiasi). Tai ilgas procesas. Kartais atrodo, kad operos niekada nebaigsime, visada norėsis, jog joje dalyvautų dar daugiau žmonių, kad ir vienas, ir kitas joje rastų savo vaidmenį.

– Prakalbome apie profesionalus. Kiek jų dalyvavo operos kūrimo procese?

– Dirbdami bendruomenėje, mes visada kviečiame profesionalius ir neprofesionalius menininkus ir jie dirba kartu, vienodai prisiimdami atsakomybę. Bendraudami su žmonėmis neklausiame, ar jie profesionalai, ar ne. Svarbiausia, ar jie turi žinių, gebėjimų ir noro. Svarbiausia – energija. Profesionalas ir neprofesionalas turi bendradarbiauti, tada galima sukurti gerų dalykų.

– Sunku suvaldyti visą operos kūrimo mechanizmą?

– Tai darbas, kuris panašus į maratoną. Norime nespausti siekdami rezultato – stengiamės propaguoti procesą kaip vertybę, kuri įgalina žmonių bendravimą, bendrystę, dalijimąsi. Rezultatas taip pat labai svarbus, nes jis sukuria šventę. Bet iki jos turi padaryti tiek, kad kartu su kitu žmogumi pajustum laimėjimo skonį. Turi įvykti pokyčiai žmonių santykiuose, kurie atsiranda dėl mokymosi ir kūrybos kartu, žinojimo, kad sukūrei kažką naujo, ko pats vienas nebūtum padaręs.

Operą kuriame tokiais žingsniais, kokiais galime eiti, – nebandome peršokti duobės, procesą susmulkiname į mažesnius etapus. Nors, viena vertus, sakome, kad opera yra ambicingas užmojis, kita vertus, niekam neturime jokių įsipareigojimų, todėl dirbame tiek, kiek galime ir norime. Tai duoda labai daug laisvės ir pašalina sunkumo jausmą.

– Šančių bendruomenė – labai aktyvi, kūrybinga ir įdomi. Jūs labai prie to prisidėjote. Kaip jums pavyko pažadinti žmones ir kurti kažką savo mikrorajono, miesto labui?

– Dažnai girdime, kad Šančiai yra ypatingi. Taip, tai tiesa, bet kartu tai – šioks toks mitas. Kiekviena bendruomenė turi savo potencialą. Bendruomenė yra subjektas, ne objektas. Savo rajone turėjome problemų, kurias reikėjo spręsti ir su grupe bendraminčių ėmėme tai daryti. Kadangi esame menininkai, pradėjome spręsti savo – meno – kalba. Žmonės pamatė, kad galime rasti išeitį savais būdais. Jeigu aš galiu kasti – tai kasiu, jei galiu dainuoti – tai dainuosiu. Žmonės susiburia aplink idėją. Iš tikrųjų mes neburiame bendruomenės, o tik turime idėją, kuri yra labai paprasta: atrasti mūsų visuomenėje atsvarą centralizuotai valdžiai ir valdžios institucijoms. Ieškome būdų, kaip atsverti dominuojančią galios poziciją kita – bendruomenių savivalda. Nieko naujo neišradome, tai elementarūs miesto gyvenimo principai. Žmonės buriasi į bendruomenes tam, kad įgytų galios ir lygiateisiškai kalbėtų su stipresnėmis už juos struktūromis, kad patys mokytųsi atsakomybės už savo veiksmus ir savo aplinką.