Tikrovės pakirpti sparnai
Į Žaliakalnio šlaitą įsmukęs gyvenamasis mūrinukas nuo gatvės menkai matosi. Priešaky – iš pažiūros kuklus namelis, kuriame V. Eigirdas savo rankomis buvo įsirengęs erdvią studiją su didžiule į kiemą žvelgiančia terasa.
„O, jei tik atsirastų pinigų... Čia galima būtų įrengti jo galeriją“, – verdama vartus į kiemą tarsteli L. Eigirdaitė.
Talentingojo menininko sesuo supranta, kad tai – veikiau miglota svajonė, nei realių kontūrų turinti viltis. Muziejininkės atlyginimas sparnų tokioms svajonėms nesuteikia, tikėtis kitų paramos naivu. Juolab kad net ir šią studiją paveldėjęs dailininko sūnus Vydūnas pasakė kategorišką ne.
V. Eigirdui gyvam esant nestigo nei gerbėjų, nei draugų. Nuoširdžiausi neapleido jo ir paskutiniaisiais gyvenimo metais, kai menininką užvaldė depresija. O kai kurie piktnaudžiavo jo bejėgiškumu, išviliodami paveikslų. V. Eigirdas iš nevilties gniaužtų bandė vaduotis alkoholiu, o vis trūkstamų pinigų prasimanydavo į kairę ir dešinę dalijamais darbais. Dėl uždarbio dailininkas kartais leisdavosi į kompromisus su sąžine – nusižengdavo savo aukštiems kūrybos principams ir tapydavo komercinius, saloninius darbus.
„Matydavau, kaip tai vienas, tai kitas lankytojas po pažastimi ką nors išsineša, – skaudžius prisiminimus atveria dailininko sesuo, gyvenusi tame pačiame kieme esančiuose tėvų namuose. – Kodėl aš stovėjau ir žiūrėjau? O ką galėjau padaryti – tai juk jo darbai.“
Na, o tuos, kurie neišsivaikščiojo ir kuriuos pavyko surinkti po jo mirties, L. Eigirdaitė saugo su meile. Itin pagarbiai – ant tapytojo mėgto molberto – padėtas vienas žinomiausių V. Eigirdo kūrinių „Nužengiantis“.
Vienos iš trijų „Koridų“ (šia tema tapytojas buvo sukūręs tris paveikslus – 2002, 2006 ir 2007 m.) kabo tik dalis. „Tai diptikas, antroji jo dalis yra dingusi“, – L. Eigirdaitės balse skamba ir apgailestavimas, ir kartėlis.
Savivertė: kai kas jį vadino pasikėlusiu, tačiau pats V. Eigirdas – aukštai pakelta galva, išdidžiu žvilgsniu, kiek ironiška šypsenėle – pabrėždavo esąs tiesiog profesionalas.
Vandeniu neperliejami
Įžengus į namus apima keistas jausmas – tarsi juose gyventų ne tik L. Eigirdaitė su savo dukra Aleksandra. Senoviniai bufetukai, kuriuose preciziška tvarka – vienodu atstumu ir vienodai atsuktomis ąselėmis – išdėlioti kavos servizai, sovietinių laikų baldai, vilnoniai kilimai mena ne tik Loretos ir Vytauto tėvus, bet ir senelius. O paveikslais ant sienų – per masyviais ir per niūriais tai nedidelei erdvei – tarsi alsuoja V. Eigirdas.
„Šiame kambaryje mes maži, močiutėlės prižiūrimi, ropojome, su lėlėmis žaidėme, o va į šituos kampus mus, jau augesnius, tėvas statydavo už įvairius prasižengimus, už didesnius dar ir klupdydavo. Tik visa tai mums kėlė juoką“, – ir šiandien šelmiškai šypsosi Loreta.
Pasakoja, kad tarp jų su Vytautu – dvejų metų skirtumas, tad augo vandeniu neperliejami. „Buvome ne brolis ir sesuo – buvome draugai. To menko metų skirtumo niekada nesijautė, nei vaikystėje, nei suaugus. Gal vienu metu paauglystėje, kai labai rūpėjo turėti savo draugų. Ir dar tais metais, kai jis buvo nesėkmingai vedęs“, – bando revizuoti praeitį Loreta.
Grįžtu vakarais ir vis atrodo, kad jį namie rasiu. Tiek daug ko norėčiau jo paklausti, deja...
Žinoma, buvo ir įprastų broliams ir seserims mūšių. „O, Dangau, kaip pliekdavomės, – kikena prisimindama žodžių mūšius, kuriuose brolis Lorkai-morkai neleisdavo laimėti. – Jis buvo zavadila, visko prigalvodavo. Mes netgi savą kalbą turėjome, kad suaugusieji mūsų nesuprastų.“
Augdami abu dar labiau suartėjo. Loreta turėjo progų pasididžiuoti savo broliu. „Mūsų vaikystėje buvo populiarūs tokie atminimų sąsiuviniai: „Rašykit, draugės ir draugai, o aš atminsiu jus ilgai, tik nerašykit paslapčių ir atminimų tų pačių“, – juokiasi Loreta, prisimindama to meto eilių „gylį“. – Tai va, tame albumėlyje man pirmą įrašą padarė brolis ir labai gražiai nupiešė. Tada jau visi klasėje man pirmai stengdavosi įgrūsti savo atminimų sąsiuvinius, nes žinojo, kad aš parašysiu, o mano brolis labai gražiai nupieš.“
Garsėjo kaip stileiva
„Visos norėjo draugauti su manimi ne todėl, kad aš joms buvau įdomi, o dėl to, kad turėjau brolį, – pripažįsta L. Eigirdaitė jau vėlesnių metų tikrovę, kai jos draugėms labiau rūpėjo Vytautas ir jo draugai.
Tais laikais, kai išsiskirti išvaizda buvo ne tuštybė, bet vidinės laisvės deklaracija, V. Eigirdas išties išsiskyrė iš kitų.
„Buvo tokia tradicija sekmadieniais pereiti Laisvę, paskui „Pasakėlėje“ išgerti kavos. Būdavo, eina merginos po dvi, tris, o aš – su broliu ir dar keliais jo įspūdingos išvaizdos draugais. Mano brolį vadino Daile“, – pasakoja apie Vytautą, nuo jaunystės garsėjusį pomėgiu gražiems drabužiams ir batams.
Loreta mano, kad tai – ir mamos nuopelnas. „Nuo mažens ji mus vesdavosi į vaikiškų drabužių siuvimo ateljė priešais „Laumę“ – mums specialiai siūdavo drabužius. Mama daug dėmesio skyrė išvaizdai. Iš čia turbūt ir tas brolio stilingumas“, – spėja L. Eigirdaitė, iki šiol sauganti brolio mėgtą kašmyrinį „Pierre Cardin“ paltą.
Po brolio mirties Paveikslų galerijoje surengusi parodą „Vytautas Eigirdas (1957–2012). Tapyba“, drauge su V. Eigirdo kūryba L. Eigirdaitė eksponavo ir jo asmeninius daiktus.
„Nusižiūrėjau Aliutės Mečys parodoje, kodėl gi ir man taip nepadarius? Atrodė, kad tie daiktai labai daug pasako apie mano brolį, – pasakoja apie tuomet dailės aplinkos žmonių anaiptol nesužavėjusią idėją, tačiau dėl to nesukusi galvos. – Et, visiems neįtiksi. Aš pasielgiau taip, kaip man atrodė geriau.
Artimi: vos dvejų metų amžiaus skirtumo nei Loreta, nei Vytautas niekada nejautė. Juodu per visą gyvenimą išsaugojo itin stiprius ryšius.
Vaikščiojo peilio ašmenimis
„Grįžtu vakarais ir vis atrodo, kad jį namie rasiu. Tiek daug ko norėčiau jo paklausti, deja.. – nutyla Loreta ir prisipažįsta, kad laikas nenumalšino netekties skausmo. – Tačiau tai nereiškia, kad kas vakarą verki ir kasdien kalbi apie jį.“
L. Eigirdaitė daugybę kartų yra savęs klaususi, kas pastūmėjo brolį į tą beviltišką juodumą. Atsakymą nujautė. Viskas prasidėjo 2007-aisiais, kai minint V. Eigirdo 50-metį Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerija nepanoro suteikti erdvės jo kūrinių parodai.
„Jam svarbiausia buvo tapyba ir jo darbų ekspozicija – parodos. Jam buvo toks smūgis, kai jo gimtasis miestas – tai visada su didžiausia pagarba pabrėždavo – jam nesuteikė galimybės 50-mečio proga surengti parodos Paveikslų galerijoje. Jis buvo pasiruošęs užpildyti darbais visas pirmojo aukšto erdves...
„Aš išmaldos neprašysiu!“ – išdidžiai atsakydavo sesers raginamas nueiti ir dar kartą pasikalbėti. Tas atstūmimas be galo sužeidė ir taip įjautrintą menininko sąmonę. Juk jo darbai rado vietos garsiose dailės galerijose Maskvoje, Varšuvoje, Hamburge, Kopenhagoje, Montvilyje, o Kaune, jo gimtajame mieste, nebuvo reikalingi.
Nepakėlė gyvenimo
Beviltiškumas vis giliau rangėsi į tapytojo sielą, bandymai kabintis į gyvenimą ir kūrybą tebuvo šiaudas.
„Iki tol tai būdavo tiesiog bohemiški pasisėdėjimai prie alkoholio. Būdavo, tapo, tapo, tapo, užbaigia paveikslą – atsipalaiduoja. Tik niekada neimdavo teptuko į rankas pagiringas ar juo labiau – išgėręs. Tai buvo šventas reikalas. Neatsistebėjau, kaip taip sugebėjo: ir paleisti vadžias, ir susiimti – sunku suvokti“, – Loreta pripažįsta, kad vėliau kūrybos laikotarpiai vis trumpėjo, o depresijos – ilgėjo.
„Kaip padėti žmogui, kuris nepriėmė tos pagalbos? – retoriškai klausia L. Eigirdaitė ir prisimena tuos košmariškus metus, kai jos akyse brolio gyvenimas ritosi į nuokalnę. – Jis nieko su savimi nebegalėjo padaryti. Buvo tiek nusivylęs, tiek įskaudintas, kad niekas neberūpėjo. „Man vienodai“, – atsakydavo ko nepaklaustas. Pirmadieniais ateidavau sutvarkyti jo studijos. Kartą sėdžiu užsimerkusi, o jis klausia: „Ko taip sėdi? Atrodai kaip grabe.“ Taip pratrūkau tada! Negaliu žiūrėti, ką tu padarei su savo gyvenimu, su savo kūryba: teptukai nenaudojami, dažai uždžiūvę, molbertas dykas stovi, sienos plikos be darbų...“
Iš dvasinės duobės V. Eigirdas nebeišlipo. Pranašiška tapo jo kadaise, dar studijų metais, iš Henri Perrucchot knygos apie XIX a. dailininkus įstrigusi mintis: „Gyvenimas – baisus dalykas.“ Jo dailininkas nepakėlė.
Įspūdis: drobė „Nužengiantis“, kurioje kompozicija perteikiama per faktūrą ir šešėlių žaismą, primena skulptūrinį bareljefą. 1989 m.
Vienišiaus dalia
Kokių darbų mums paliko V. Eigirdas? Paveikslais jis bandė deklaruoti savo susikurtą tikrovę. Pasak dailėtyrininko Gintaro Kušlio, eigirdiškas meno kūrinys pretenduoja aprėpti viską, atspindėti kosmosą. Be didesnių dvasios pastangų jų nei suprasti, nei juolab sukurti neįmanoma. Paniręs į Šventojo Rašto studijas, ėmė kurti biblinėmis temomis, darbuose atsirado apokaliptinių vaizdų ir pranašiškų motyvų. Tačiau nė viename savo kūrybos etape dailininkas neleido sau atsipalaiduoti. Kaip, pristatydamas V. Eigirdo darbų katalogą, pastebėjo menotyrininkas Ignas Kazakevičius, menininkas sąmoningai siekė nukraujuoti emocijomis, o surinktus materijos krešulius paversti spalva ir forma.
„Lygiai du mėnesius jis buvo ištiktas komos. Nuo birželio iki rugpjūčio. Jei ne kunigas Kęstutis Rugevičius, nežinau, kaip būčiau išsikapsčiusi po jo netekties. Jei man taip skaudėjo, tai kaip turėjo skaudėti jam?! – Loreta sako po brolio mirties labiau pradėjusi suprasti tą jo juodą beviltiškumą. – Tik nieko nebepakeisi. Kai žmogus gyvas – viena istorija, o kai jo nebėra – kita.“ Išties – kaip šiandien įprasminti V. Eigirdo istoriją? „Kaip?“ – klausimu į klausimą atsako jo sesuo L. Eigirdaitė, nemažos jo kūrybos dalies saugotoja. Ar į Lietuvos tapybos istoriją įėjęs vardas išliks tiek, kiek jį saugos artimųjų atminimas? O gal neprisitaikančiojo mitą savo gyvenimu sukūręs menininkas ir po mirties liks vienišas.
Naujausi komentarai