Šiemet bienalė dedikuota Lietuvos laisvės šimtmečiui, tai byloja ir jos tema – "Parašas", tapusi aliuzija į signatarų parašus ant Nepriklausomybės Akto, kartu tai ir skatinimas demonstruoti savo individualų meninį braižą. Mums, lietuviams, ši tema brangi ir gerai pažįstama, tačiau kaip ji skleidėsi konceptualiuose užsienio menininkų kūriniuose?

Danijos menininkė Malene Kastalje (M.K.) ir Italijoje gyvenanti vokiečių kilmės Heidemarie Herb (H.H.) teigia, kad laisvė ir identitetas – neatsiejami jų kūrybos komponentai, pasireiškiantys įvairiais rakursais. Ir nors abi menininkės – šiuolaikiškos ir konceptualios, jų meno pajauta – kiek senoviškai romantinė: jos kuria vienumoje, o įkvėpimo ieško gamtoje ir stebėdamos žmonių santykius.

Tokie renginiai kaip "METALOfonas" joms tampa ne tik galimybe parodyti savo darbus ir užmegzti naudingus kontaktus, bet ir patenkinti žmogišką smalsumą komunikuojant ne tik su kolegomis menininkais, bet ir žmonėmis, su menu neturinčiais nieko bendro. O šios patirtys dažnai randa atgarsį ir jų meno kūriniuose.

– Šiemet "METALOfono" tema – "Parašas", tapusi aliuzija į parašus ant Vasario 16-osios akto. Kaip ši tema išsiskleidė jūsų kūriniuose?

H.H.: Ši tema labai paranki, nes kone tiesiogiai siejasi su mano kūriniais. Ciklo "Pantha rhei", kuris eksponuotas "METALOfone" pagrindu tapo tikslumo ir netikslumo priešprieša, materialų pavidalą įgavusį ant segės pavadinimu X. X šioje koncepcijoje – žmogaus be identiteto (anonimo) parašas, tampantis mano kūrybinio braižo parašu: paradoksalu, tačiau būtent tapatybės nebuvimas ir sukuria mano kūrybinę tapatybę. Kitas mano "METALOfono" eksponatas – kaklo papuošalas raktas – neturi atrakinti skirtų iškilimų, tad jis irgi neturi identiteto.

M.K.: Sužinojusi bienalės temą, pamaniau, kad mano darbai – tokie asmeniški, jog jie ir yra mano parašas. Aš visuomet dirbu labai asmeniškai, savo kūryboje išreikšdama prieštaringus jausmus tuo pačiu metu: ir pozityvius, ir negatyvius. Kūryboje siekiu ne tik juos atskleisti, bet ir sukelti – juk netobuloji pusė irgi yra lygiavertė asmenybės dalis, kurios nevertėtų slėpti. Mano sunkiais periodais išgyventų jausmų deklaracija ir skleidžiasi kūryboje, į kurią sudedu ne tik vidinius, bet ir iš gamtos patirtus išgyvenimus. Juk gamta – natūrali gija, jungianti žmones tarpusavyje, o viduje tampanti gero dialogo su savimi pagrindu. Analogijų su gamta mano meno kūriniuose gausu – patys papuošalai yra tarsi keistas, toli gražu netobulas tvarinys iš vidaus, bet pabuvęs ant kūno jis prigyja ir tampa žmogaus dalimi.

Malene Kastalje

– Šiemet švenčiame savo valstybės laisvės šimtmetį, kuris randa atgarsį ir šiemetėje "METALOfono" bienalėje. O kokia jūsų, kaip menininkių ir tiesiog žmonių, laisvės sąvoka?

H.H.: Vien jau mūsų profesija yra pareiškimas, kad esame laisvos. Juk menas suteikia galimybę išreikšti save ir kartu užmegzti dialogą su savimi. Kūryboje man laisvė yra galimybė leisti sau daryti tai, kas man patinka, o gamindama meno kūrinius galiu leisti sau atsipalaiduoti ir neskubėti, nes tik tuomet gebu susikoncentruoti ir pasiekti norimą rezultatą. Džiaugiuosi, kad dažnai galiu išgyventi lėtą ir asmenišką kūrybos procesą, tačiau ne visuomet pavyksta iš karto pamėgti savo kūrinius – kartais tenka juos jaukintis ilgai, padedant į šalį, ir tik po kurio laiko, išsigryninus idėjai, grįžusi ir patobulinusi, juos pamėgstu. Tačiau ir koncepciją, ir gamybos procesą apsprendžiu pati – man tai ir reiškia laisvę.

M.K.: Laisva pasijaučiau tuomet, kai pasirinkau juvelyrės kelią. Papuošalus kūriau nuo šešiolikos, tačiau tikroji mano specialybė – baldų dizainas, kurių kūrybos ir gamybos procesuose dalyvaudavau ne aš viena, ir mane tai ribodavo. Papuošalai – mano aistra, mano mažytis asmeninis pasaulis, kuriame tik aš sprendžiu, ką ir kaip noriu daryti, tad joje ir jaučiuosi laisva. O šalia jų man laisvė yra plaukioti jūroje kiekvieną dieną, net ir žiemą, arba turėčiau sakyti – ypač žiemą: kai labai šalta, labai aiškiai jaučiu save, tuo pačiu jausdama ir gamtą bei savo ryšį su ja.

– Kas tampa jūsų kūrybos inspiracijomis? Ar jai turi įtakos juvelyrikos kryptys, tendencijos ar kitų menininkų darbai?

H.H.: Pagrindinis įkvėpimo šaltinis man yra gamta: joje yra daug spalvų ir formų, čia nuolatos vyksta kaita. Ir mano "METALOfone" eksponuotas ciklas "Pantha rhei" įkūnija nuolatinio judėjimo ir lėtos kaitos koncepciją, nors pati sąvoka ir pasiskolinta iš Heraklito mokymo. Man patinka vaikščioti miške ir stebėti, kaip tie patys dalykai kaskart vis įgyja naują pavidalą. Gamtos dovanas implikuoju ar net konvertuoju į meno kūrinius, taip konservuodama praeitį ir atsiribodama nuo šiuolaikinio pasaulio kaitos. Taip jaučiuosi galinti būti čia ir dabar.

Heidemarie Herb

M.K.: Kurti mane taip pat įkvepia gamta, tačiau kartu – ir miestas, tad galiu sakyti, kad kūrybos inspiracijomis tampa tiesiog aplinka, kurioje būnu – juk viskas vienaip ar kitaip yra susiję. Renku įvairius vertės neturinčius daiktus – sulaužytus, senus, niekam nereikalingus. Dedu juos į dėžę ir tikiu, kad kada nors rasiu tinkamą būdą panaudoti. O į kitus menininkus ar tendencijas niekuomet nesižvalgau, nes mane tai trikdo – mano kūriniai labai asmeniški.

Netobuloji pusė irgi yra lygiavertė asmenybės dalis, kurios nevertėtų slėpti.

H.H.: Šioje technologijų eroje yra labai daug prieinamos informacijos. Norint joje nepasiklysti, svarbu užmegzti tvirtą dialogą su savimi, kad kūryboje išlaikytum savitumą. Į savo kolegų darbus žvelgiu kiek rezervuotai – labai vartotojos, nei menininkės akimis, niekada nė vieno nelaikydama autoritetu. Norėdama išlikti savimi, niekada nesivaikau ir jokių tendencijų.

M.K.: Jeigu retkarčiais patiriu kitų menininkų įtaką, ji niekada nebūna tiesioginė. Mane gali įkvėpti ne tiek pats meno kūrinys, kiek menininko asmenybės apraiškos jame, be to, dažniausiai tai būna menininkai iš kitų sferų – pavyzdžiui, skulptoriai. Jeigu nebūčiau juvelyrė, greičiausiai būčiau skulptorė: juk ir mano papuošalai – tarsi mažos skultūros ant žmogaus kūno.

– Juvelyrikai, ypač konceptualiajai, paslankios pačios įvairiausios, dažnai ir visai netradicinės ir nenuspėjamos medžiagos. Su kokiomis labiausiai mėgstate dirbti jūs?

M.K.: Kurdama juvelyrikos dirbinius visuomet labai mėgau eksperimentuoti, tad užtrukau, kol radau tai, kas man tikrai patinka. Jau ilgą laiką mano favoritas – silikonas. Jį pamėgau, nes jis yra lankstus ir gana lengvai paklūsta mano sumanymams, taip pat jis nėra toksiškas ir pasiduodantis bet kokioms spalvoms – tai man irgi yra labai svarbu. Silikonas neturi ilgos istorijos, tad yra ir labai šiuolaikiškas, sakyčiau, net futuristiškas. Kita vertus, darbas su juo reikalauja ir nemenkų iššūkių – tai irgi malonu: juk kai iššūkių nebelieka, darosi neįdomu. Be to, dirbant su silikonu, rezultatas dažnai būna ne toks, kokio tikėjausi. Dažnai tik jį pamačiusi nusiviliu, tačiau ilgainiui tas keistas dirbinys man ima patikti.

H.H.: Man taip pat teko daug eksperimentuoti, kol atradau savo mėgstamas medžiagas, tačiau dažniausiai likdavau prie metalo, maišydama jį su spalvomis ir bandydama skirtingas technikas. Man labai patinka dirbti su spalvų deriniais, tad pastaruoju metu pamėgau gamyklinius pigmentus, kuriuos tirpinu orkaitėje, bandydama skirtingas temperatūras ir dengdama jais sidabrą. Išgauti norimus derinius nėra labai paprasta, nes deginimo temperatūra ir trukmė turi būti labai atitaikytos – procesas turi sustoti kaip tik tuo momentu, kai dirbinys išsilieja pagal mano norą. Dirbant tokia technika, ypač sunku kontroliuoti pačią gaminimosi eigą ir rezultatą – dažnai būna atvirkščiai: jie kontroliuoja mane.

Dar viena mano labai pamėgta medžiaga yra gintaras, reikalaujantis visai kitokio darbo. Niekada netaikau jo prie žiedo – atvirkščiai, patį žiedą taikau prie gintaro. Gintarą daug transformuojant – pjaustant, poliruojant, šlifuojant – suyra laiko magija: juk gintaras formuojasi labai ilgai. Man patinka, kai jis lieka natūralus ir tekant laikui šlifuojasi pats – organiškai prisitaiko prie žiedo ir, kas žino, kas ilgainiui gali pasirodyti jo viduje.

– Kuri papuošalų gamybos proceso dalis jums sunkiausia: brandinti idėją, ją įgyvendinti, įvaldyti technologijas?

H.H.: Kiekvienas dirbinys – unikalus, tad ir sunkumai kiekvieną kartą iškyla kitokie, pasireiškiantys skirtinguose darbo eigos tarpsniuose.

M.K.: Lygiai tą patį galiu pasakyti ir aš. Tačiau kaip sunkiausią momentą galėčiau įvardyti nesėkmę, po kurios labai sunku pradėti kurti ką nors nauja. Kūryboje eksperimentuoju daug, tad natūralu, kad kartais nepasiseka. Visuomet stengiuosi prisiminti, kad tik tęsdama darbą pasieksiu norimo rezultato. Tad, sakyčiau, visų sunkiausia yra išlikti kantriai ir nenustoti tęsti darbo net ir ištikus nesėkmei.

– Kokius papuošalus dėvite pačios ir apskritai juos dėvite? Juk ne veltui gajus posakis, kad batsiuvys lieka be batų...

H.H.: Šis posakis atsirado ne be reikalo – yra jame daug tiesos: dažnai pastebiu, kad kolegos juvelyrai jokių papuošalų nenešioja. Anksčiau ir aš, dėvėdama juos, dažnai jausdavausi kaip Kalėdų eglutė, tad daugiau puoštis pradėjau tik maždaug prieš metus. Labiausiai mėgstu rinktis vieną ryškesnį aksesuarą nei mažesnius kelis, dažniausiai pagamintą kolegų. Savo dirbiniais puošiuosi eidama į įvairius juvelyrikos renginius, ir labiau iš poreikio – kas kitas geriau reprezentuos mano kūrinius nei aš pati, o ir išgirsti komplimentus visuomet labai malonu.

Svarbu užmegzti tvirtą dialogą su savimi, kad kūryboje išlaikytum savitumą.

M.K.: Man patinka papuošalais keistis su kolegomis. O saviškius irgi dėviu labiau praktiniais sumetimais: taip jie reprezentuojami ne stende, o ant gyvo žmogaus – kaip tik ten, kur ir turėtų būti. Man patinka stebėti reakcijas, kurias sukelia mano kurti papuošalai, net jeigu jos ir nebūna pozityvios – juk tuomet irgi būnu pasiekusi savo tikslą. Be to, bet koks atgarsis padeda užmegzti kontaktą.

– Jūsų kurti papuošalai – tikrai netradiciniai ne tik savo koncepcija, bet dažnai ir gabaritais. Ar, kurdamos juos, galvojate apie praktiškumą?

M.K.: Iš tiesų ne, apie praktiškumą negalvoju. Papuošalas, mano supratimu, yra mažytė skulptūra, kurią, kaip ir nepatogius dalykus viduje, nebūtinai turi būti lengva nešiotis su savimi. Tad nieko tokio, jeigu jauti, kad jį dėvi, kartais net specialiai to siekiu. Kita vertus, maniškiai – silikoniniai, tad juos dėvėti gana patogu. Nors dėvėti bet kokius papuošalus dažnai nėra labai praktiška.

H.H.: Mano kurti papuošalai būna ir didesni, ir mažesni. Žinoma, praktiškumas nėra mano prioritetas, tačiau pagalvoju ir apie tai, kad pernelyg sunki segė gali suplėšyti marškinius. Kita vertus, gaminti mažus papuošalus man sunkiau ne vien dėl gabaritų, bet ir dėl pačios koncepcijos. Kaip ir sakė Malene, papuošalai dažnai nebūna praktiški: kartais tenka rinktis, ar dėvėti pirštines, ar, pavyzdžiui žiedą. Tad norintieji jaustis patogiau, renkasi masinės gamybos dirbinius, kurie nėra mūsų duona.

Kas: Tarptautinė šiuolaikinio metalo meno bienalė "METALOfonas".

Kur: Signatarų namuose

Kada: Veikia iki lapkričio 4 d.