Nepaisant kalbos skirtumų, Baltijos šalių teatrai gyvena panašia nuotaika. Istorinės atminties tyrinėjimai, bandymai eksperimentuoti ir nacionalinės dramaturgijos stygius, kaip atskleidė neseniai Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vykęs VIII "Baltijos šalių teatrų festivalis Kaunas 2013", būdingi tiek lietuvių, tiek latvių ir estų teatrui.

Nuostaba ir abejonės

Festivalis paliko dvejopą įspūdį. Džiugu, kad ir Kaune galima išvysti kaimyninių šalių teatrų naujausias premjeras. Nudžiugino ir gera festivalio organizacija. Latvių ir estų spektakliai buvo verčiami į anglų kalbą, du iš jų – ir į lietuvių. Kiekvienam žiūrovui buvo įteiktas trumpas spektaklio aprašymas lietuvių kalba.

Įdomi festivalio organizatorių idėja – po spektaklių numatyti trumpus susitikimus su jų kūrėjais. Tiesa, po kelių vaidinimų susidomėjusiųjų būrelis sumažėjo, kol galiausiai kai kurių susitikimų iš viso nebeliko.

Žvelgiant į festivalio programą kokybės požiūriu, kyla klausimas – kodėl atrinkti būtent šie spektakliai, ar jie tikrai patys geriausi, kaip kad būtų galima manyti?

Kyla klausimų ir dėl dramaturgijos. Tiek žiūrovų, tiek tarptautinės vertinimo komisijos reakcijos parodė, kad įdomiausi spektakliai buvo pastatyti pagal šiuolaikinę dramaturgiją. Tai nereiškia, kad praeitis yra nesvarbi ir nebeįdomi: tiesiog žmonės yra išsiilgę spektaklių, kalbančių apie dabartį, apie šių dienų problemas.

Tapo akivaizdu, kad naujosios nacionalinės dramaturgijos trūkumas – vienas iš bruožų, būdingų visiems Baltijos šalių teatrams. Kitas bendras bruožas – visų trijų šalių teatrų scenose analizuojamos panašios temos. Kalbama apie sunkią šalių praeitį, apie kankinančius prisiminimus, apie žmonių keistas vidines būsenas ir valstybių socialinę ir ekonominę būklę.

Socialinis performansas

Festivalyje pristatyti trys latvių spektakliai – "Nacionalinis plėtros planas" (rež. Valteris Sīlis, "Dirty Deal" teatras, Ryga), "Prarasto laiko citatos" (rež. Ināra Slucka, Latvijos nacionalinis teatras, Ryga) ir "Klajūno malda" (rež. Varis Brasla, Valmieros dramos teatras).

Pirmasis spektaklis nedalyvavo konkursinėje programoje. Tai net ne spektaklis, o kaip ir festivalio programėlėje nurodoma – paskaita-performansas. Performanso autorius ir atlikėjas Jānis Balodis pristato 68 puslapių nacionalinį plėtros planą 2014–2020 m., kurį įgyvendinus Latvija taptų turtingesnė, žmonės būtų kur kas laimingesni ir labiau išsilavinę.

Performanso tikslas – paskatinti žiūrovus pačius susigalvoti savus plėtros plano variantus. J.Balodis drąsiai kalbina žiūrovus – pasipila ir rimti, ir juokingi atsakymai. Pasirodymo pabaigoje kai kurių žiūrovų paprašoma užlipti ant scenos. Tai, apie ką kalbama yra itin aktualu, tačiau scenoje pernelyg daug laisvės suteikiama žodžiui.

Skirtingi požiūriai į klasiką

"Prarasto laiko citatos" – teatro ir kino lydinys. Režisierės ir pagrindinį vaidmenį atliekančio aktoriaus Ēriko Vilsonso kurtame scenarijuje atgyja senasis holivudinis kriminalinis kinas. Susitikusi su žiūrovais režisierė buvo atvira: spektaklio siužetas atsirado, kai draugės, rašiusios disertaciją apie "filmnoir" kiną, dėka ji susidomėjo šio žanro estetika.

Spektaklyje pasakojama apie kino scenaristą, kuris, remdamasis savo gyvenime vykstančiais įvykiais, rašo naujo filmo scenarijų, tačiau įvykiai pradeda pintis, tampa sunku atskirti, kas yra tikra, kas – išgalvota. Herojus pamilsta kaimynystėje gyvenančią aktorę, ji tampa jo mūza, tačiau filmo pabaigoje scenaristas, nebegalėdamas atskirti tikro gyvenimo nuo kino, nužudo savo sužadėtinę.

Tai scenoje perteikiama tiek teatro, tiek kino kalba. Veiksmas vyksta praėjusiame amžiuje, kai "filmnoir" buvo pasiekęs populiarumo viršūnę.

Dideliame ekrane rodomi filmuoti vaizdai (naujas kuriamas filmas), o senoje tarytum nužengę iš ekrano tie patys aktoriai vaidina gyvai (realybė). Idėja įdomi, aktoriai vaidina puikiai, spektaklis vertas dėmesio – gal net ir apdovanojimo. Vis dėlto jame kinas kiek per daug užgožia teatrą, o ir pačios istorijos pabaigą nesunku numatyti, jeigu atmintyje yra išlikusių kadrų iš juodojo kino filmų.

"Klajūno malda" – pats nuobodžiausias spektaklis iš latvių repertuaro. Spektaklis nukelia į 1956 m. Anglijos psichiatrijos ligoninę. Čia iš traumuojančių praeities prisiminimų bando išsivaduoti pagrindinis veikėjas Arturas Skuja – buvęs Latvijos legionierius.

Dieną jis tylus, uždaras, o naktimis savo sapnuose gyvena taip, lyg nebūtų buvę karo, tremties. Savo vaizduotėje naktimis jis susitinka ir pamilsta anglę Estherą, ketina ją vesti, tačiau, prieš patekdamas į ligoninę, vedybų atsisako, po kiek laiko situacija pasikartoja – jis su sužadėtine rengiasi iš ligoninės keliauti į jos namus, tačiau ir šį sykį jis pabėga.

Aktoriai atskleidžia savo personažų charakterius, bet scenoje visą spektaklį mažai kas pasikeičia – ta pati palata, tie patys prisiminimai, pasikartojančios mizanscenos, vizualinę spektaklio kalbą nurungia verbalinė kalba, į pačią istoriją nesiekiama pažvelgti kiek kitaip.

Daugiaprasmė estų kalba

Festivalyje pristatyti du daugiausiai apdovanoti estų spektakliai – "Nutrūkusi grandis" (rež. Priitas Võigemastas, Talino miesto teatras) ir "Karjera" (rež. Uku Uusbergas, Vanemuine's teatras). Pirmame spektaklyje, kurio veiksmas vyksta bankrutuojančioje užkandinėje, analizuojamas gebėjimo būti su kitu klausimas. Svarstoma, kokie yra šių dienų žmonių tarpusavio santykiai ir ar apskritai vyksta nuoširdus bendravimas?

Spektaklio scenografijoje nematyti nė vieno užrašo, kavinės, patiekalų pavadinimų, veikėjai neturi tikslių vardų, tad tai gali būti bet kuri pasaulio kavinė. Visi į kavinę užsukantys žmonės išgyvena krizę. Čia užklysta jaunuolis ir kompozitorius, kurį suvaidina pats spektaklio režisierius P.Võigemastas. Jiedu su kavinės savininke įsikalba, pajuntą žmogiškąjį ryšį, kuris suteikia vilties kažką keisti ir gyventi toliau. Režisieriui pavyksta paprastai, bet įtikimai perteikti šią aktualią šiandienėje visuomenėje įsivešėjusią problemą.

"Karjera" – pats netikėčiausias spektaklis. Pagrindinis veikėjas Evaldas vieną rytą išeina iš darbo, paėmęs laikraštį (smulki vagystė), kuriame rašoma apie šalies plėtros kryptis. Jis išeina gyventi į mišką, ten išsikasa duobę, tačiau miesto meras pareikalauja grąžinti iškastą smėlį. Miške herojus susidraugauja su žmogumi, nelegaliai gyvenančiu teatro pastate. Šis taip pat gauna įspėjimą apleisti neteisėtai užimtą vietą.

Kaip aprašyta spektaklio aprašyme, estų kalboje žodis "karjäär" turi dvi reikšmes: karjera ir karjeras. Spektaklyje naudojamos abi prasmės.
Scenovaizdyje – gausybė daiktų, atkeliavusių iš senų spektaklių, pasipila ir tikras smėlis. Pats pjesę "Karjera" parašęs ir pastatęs U.Uusbergas spektaklyje naudoja tirštą teatrinę kalbą. Čia gausu ženklų, kalbinės žaismės, audiovizualinių efektų. Nors tuo kartais gal kiek per daug užsižaidžiama, tai – dinamiškas ir įdomus kūrinys.

Dauguma festivalyje pristatytų spektaklių tikrai nėra šedevrai, tačiau panašaus pobūdžio, o ir apskritai visi tarptautiniai festivaliai yra itin laukiami lietuviškoje teatro padangėje. Tekstą norisi pabaigti viltimi, kad ir ateityje jų sulauksime – ir, žinoma, dar geriau organizuotų, su dar kruopščiau sudaryta programa.

Prizus susišlavė estai

Festivalyje pristatyti septyni lietuvių, latvių ir estų spektakliai, pastatyti pagal nacionalinę dramaturgiją. Konkursinėje programoje dalyvavo šeši spektakliai. Daugiausia prizų atiteko Estijos teatrų spektakliams: geriausi aktoriai – Robertas Annusas ("Karjera") ir Evelin Võigemast ("Nutrūkusi grandis"), geriausia scenografija – Marion Undusk scenografija spektaklyje "Nutrūkusi grandis", geriausias dramaturgas – Paavo Piikas ("Nutrūkusi grandis"). Specialus prizas atiteko spektaklio "Karjera" kūrėjams už geriausią teatro eksperimentą. Prizas už geriausią muziką atiteko NKDT – kompozitoriui Linui Rumšai už spektaklio "Balta drobulė" muziką. Latviai šį sykį neišsivežė nė vieno prizo.

Lietuviškos istorijos

Lietuviškąją festivalio programą sudarė Jono Jurašo spektaklis "Balta drobulė" pagal Antaną Škėmą ir Tado Montrimo "Ribos" pagal Julių Paškevičių. NKDT "Baltos drobulės" išsamiau pristatyti nebereikia – spektaklis daugelio matytas, įvertintas tiek kritikų, tiek žiūrovų. Gal kiek mažiau Kauno publikai žinomas Menų spaustuvės spektaklis "Ribos". Jame vaizduojama policijos nuovada, kurioje įsiplieskia konfliktas tarp trijų žmonių. Čia susitinka nusikaltimą padaręs jaunuolis, jo protine sveikata susirūpinęs psichiatras ir pastarojo metodus skeptiškai vertinantis policininkas. Pats kaltinamasis teigia, kad jis nepadarė nusikaltimo, tačiau neserga ir jokia psichikos liga. Įspūdis pamačius šią istoriją: visai įdomu.