Ne tik apie šią parodą, bet ir Kauną, jame vykstančius pokyčius, praeities ryšius ir šiandienos aktualijas kalbamės su parodos sumanytoju M. Mikulevičiumi, kurio mąstymas – savitas ir jautrus, kuris geba įžvelgti tai, kas daug kam lieka nepastebima miesto, meno ir jausmų gelmėse.
Gimęs ir subrendęs Kaune, Žaliakalnyje, jis puikiausiai pažįsta kiekvieną šios vietovės kertelę. Jos siejasi su daugybe ryškių asmenybių, įvykių, mažų ir mielų kasdieniškų smulkmenų, kurias įvertinti galime tik žinodami jų istorijas. Jas patraukliai papasakoti / priminti gali tokie plačių užmojų kūrėjai kaip Mantas.
– Esate ypač aktyvus žmogus, visuomenininkas, kūrėjas. Papasakokite, kaip susipažinote su interjero architekto J. Virako kūryba, kaip tai Jus paveikė ir išsiplėtojo į parodos koncepciją.
– Apie J. Virako kūrybą žinojau seniai (jaučiuosi taip, tarsi visada būčiau žinojęs). Tačiau dėmesys suintensyvėjo, kai viešumoje pradėta kalbėti apie jo kūrinius, klaidingai juos priskiriant kitiems autoriams. Vienas iš pavyzdžių – dažnai minimos kavinės „Tulpė“ istorija, kuri gyvavimo metu buvo Kauno menininkų, inteligentijos ir apskritai kauniečių labai mėgstama vieta, dėl to su nostalgija ir malonumu prisimenama, nors fiziniu pavidalu ir neišlikusi. Šiandien jos istorijos likučių galima rasti nebent privačiose erdvėse. Vienas iš tų nuostabiųjų „Tulpės“ palikimų yra kėdės, kurių autorystė klaidingai buvo priskirta kitam autoriui.
Mudu su krikšto mama (J. Virako dukra Egle Virakaite) sopulingai šį fenomeną priėmėme ir mane apėmė aistringas noras atkurti istorinę tiesą. Kalbėdavomės apie tai, kaip tai galėjo nutikti. Pokalbiai užsitęsdavo sklaidant J. Virako eskizus – man būdavo ir tebėra labai įdomu klausytis pasakojimų apie šį iškilų žmogų. Juos ypač jautriai papildo mano mama, pažinojusi J. Viraką nuo savo ankstyvos vaikystės (juodvi su Egle gyveno tame pačiame name Gedimino ir K. Donelaičio gatvių sankirtoje). Istorijų klausymosi ir eskizų stebėjimo metu nusikeldavau mintimis į kažkokį beribį grožio pasaulį – gimtojo Kauno, žmonių tarpusavio santykių, žmogaus dermės su gamta grožio.
Eglė, supratusi mano jausmus, padovanojo šūsnį eskizų. Jausmas buvo nepaprastas. Namuose, norėdamas pajusti visumą, išskleidžiau juos ant stalų, kėdžių. Vėliau sumaniau savo kūrybinėje studijoje sukurti savotišką instaliaciją. Pasiskolinau iš sūnaus, tapytojo, visus jo turimus molbertus, dar sutvirtinau iš visokiausių turimų dalių rėmus ir akimirksniu mano studija tapo galerija, įkvepiančia džiaugtis, kurti, pajusti didį grožį... Tai buvo spontaniškas sumanymas, nuskraidinęs mintis į dar nepažintas erčias. Tokios būsenos kyla kūrybos impulsai, taigi ėmiau eskizuoti, mintys tiesiog liete liejosi. Užgimusių eskizų materializavimąsi nulėmė kitas stiprus impulsas – žinia apie dukters tuoktuves. Šių kūrinių gimimas įvyko be pastangų ir išmąstymų, tiesiog atėjo... kaip ir bendra paroda, kurios koncepcija patikėjo ir įgyvendino du puikūs meno profesionalai: Lolita Vyžintienė ir Zigmas Kalesinskas.
– Mantai, kaip manote, ką tokie kūrėjai kaip J. Virakas šiandien reiškia mūsų visuomenei?
– Filosofinis klausimas... Mano manymu, tokie kūrėjai kaip J. Virakas – reikšmingos deterministinės gijos, kurios mumyse sustiprina lietuviškumo pagrindus. Jo eskizuose jaučiu lietuviškumo geną, dėka tokių kūrėjų užgimsta patriotiškumo ir pasididžiavimo savo tautiškomis šaknimis pagrindas. Vystomas, lavinamas estetinis suvokimas. Tada – ir visa kita, kas žmogų daro tauresnį, gerbiantį aplinką, norintį tausoti, saugoti, auginti.
– Šiek tiek papasakokite, kaip pradėjote kurti saulučių miniatiūras.
– Tai susiję su Kauno kariljonu. Keliolika metų su šeima lankėme Giedriaus Kuprevičiaus ir Juliaus Vilnonio koncertus. Labai įdomiomis aplinkybėmis susibičiuliavus su Juliumi, jis pakvietė vieno koncerto metu viską patirti iš arti. Įvyko įdomus dalykas. Stovint po didžiuoju varpu, mušančiu valandų dūžius, likus keliolikai sekundžių, Julius atkreipė mūsų dėmesį, kad stovint po varpu galingos varpo dūžių sukeltos garso vibracijos gali išgąsdinti. Pasilenkęs po varpu patyriau kažką naujo, kas sužavėjo. Kai nusileidome iš kariljono viršaus į apačią, dingtelėjo skaidri mintis, kad turiu sukurti varpą. Tuo metu neturėjau nuovokos, kaip tai daroma. Visa išmonė atėjo tarytum savaime. Nors pradiniai bandymai buvo nesėkmingi, jie nuvedė prie originalių sprendimų dėlionės, sugalvojimo, kaip tą padaryti tinkamai. Kai vyko varpo apipavidalinimo etapas, sakyčiau, magiškomis aplinkybėmis kilo mintis, kad varpus reikėtų puošti saulutėmis. Kurdamas pirmuosius saulučių modelius varpų puošybai, pajutau, kad jos pačios skamba kaip varpai.
– 2020 m. savo saulutes eksponavote parodoje kartu su mamos Jūratės primityviosios stilistikos paveikslais. Kuo ypatinga buvo ši paroda?
– Ši paroda man tikrai buvo ypatinga! Pamenu, pajutau savo meno reikalingumą. Mintis mudu su mama sugretinti kaip duetą ir pristatyti UNESCO galerijoje kilo galerijos „Aukso pjūvis“ vadovei L. Vyžintienei. Man sumanymas atrodė ambicingas ir kažin ar įmanomas. Tačiau ryžausi pateikti paraišką. Gavęs teigiamą atsakymą su parinkta tarpkalėdinio periodo data netvėriau džiaugsmu. Ypač džiaugiausi, kad mamai tai sužadino įkvėpimą sukurti nuostabių naujų darbų, o man sustiprino pasitikėjimą savo menine raiška. Visą parodos eksponavimo periodą lydėjo mačiusių darbus šilti atsiliepimai. Tokios patirtys suteikia pasitikėjimo ir jėgų.
– Kuriate nuo paauglystės. 1994 m. įstojote į Tautodailininkų sąjungą. Koks Jūsų kūrybos laukas buvo tuomet?
– Tai, kad įstojau į tuometę Tautodailinkų sąjungą, man buvo reikšmingas įvykis, nes stojantysis turėjo įveikti aukštą kartelę. Man vis kildavo minčių ką nors sukurti, tik, išskyrus šeimos narius, niekam savo darbų nerodžiau. Kartą tėvai padrąsino parodyti kūrinukus Vitalijai Ušinskienei (Stasio Ušinsko žmonai), tuometei Tautodailininkų sąjungos meno konsultantei, apskritai labai moderniam ir šviesiam žmogui. Prisimenu Vitalijos (ji buvo griežta vertintoja) man netikėtą reakciją – jai patiko darbai ir ji pasakė, kad privalau įsilieti į tautodailininkų gretas.
Nors ir įstojau, atrodytų, ir pagyrų savo kūrybai sulaukdavau, bet vis tiek kankino kažkoks neužtikrintumas, kad iki aplinkos, kurioje augau, kūrybiniu lygmeniu nesiekiu. Nuo gimimo buvau labai talentingų dailininkų apsuptyje. Tėvai minėdavo, kad vaikystėje, vos pradėjęs kalbėti, pareiškiau, kad būsiu skulptorius. Matydamas savo senelių, tėvų ir juos supusio menininkų rato kūrybą, abejodavau, ar taip sugebėsiu. Sąvoką „dailininkas“ idealizavau ir sureikšminau. Nors man buvo įdomu kurti, tačiau tai buvo kažkas autsaideriško, skirta pačiam sau.
Pasitikėjimas savimi išaugo brandesniame amžiuje. Edukologijos studijos praplėtė analitinį mąstymą, o susipažinus su „Fluxus“ judėjimu, jo beribiškumas ir beprotiškumas – meno suvokimą.
„Fluxus“ padėjo išsilaisvinti iš greičiausiai paties susikurto klasikinio meno diktato, kad menininkas turi būti išrinktasis – pripažintas, meistriškas, akademiškai įsitvirtinęs. Subrendau vertinti meną ne pagal technikos sudėtingumą, o pagal jo autentiškumą ir gyvumą. Svarbiausia tapo intencija.
– Kuo ši, naujausia, kolekcija, Jūsų manymu, skiriasi nuo ankstesnių?
– Vieną akimirką pajutau, kad labai skiriasi. Pastarojo kūrybinio periodo metu negalvojau apie anksčiau kurtus darbus, buvau susikoncentravęs į naujuosius. Tačiau kai Raudondvario pilyje esančioje nuolatinėje ekspozicijoje pamačiau ankstyvuosius, pajutau, kad taip, ten aš, tačiau visai kitokių būsenų. Man jie pasirodė įdomūs – emocija lėta, brandi, be jokių abejonių, visiškas užtikrintumas, supratimas, kas esi, kur eini; tokio žmogaus emocija, kurio iš vėžių neišmuši, trumpai tariant, pažinau save ir tą gilią savirefleksijų būseną, į kurią kartais nugrimztu. Nejaučiu jokio nepatogumo dėl tų darbų, man jie patinka.
Naujieji – kaip ant sparnų, su polėkiu, gyvenimo džiaugsmu; kai žiūriu į juos – pradedu šypsotis. Priešais akis iškyla žmonės, kuriuos myliu, daug spalvų, jausmų, ir palinkėjimas, ir malda kartu, kad pasaulyje įsivyrautų ramybė. Džiaugiuosi, kad pavyko igyvendinti šiuos kūrinius nuosekliai. Kūrybos laikotarpiu galiu išsimušti iš vežių, pojūčiai ir emocijos tarsi pajautrėja ir, nors kasdienoje iškylančios problemos sunkiai mane destabilizuoja, tačiau kūrybos erdvėse galiu tapti lengvai pažeidžiamas, man reikalinga vidinės ramybės būsena.
– Viename interviu dalijotės, kad labiausiai žavi senos, šimtametės saulutės – asimetriškos, aprūdijusios, pakrypusios, su gyvenimiškąja patirtimi. Jūsų naujausios kolekcijos darbai atrodo atlikti labai kruopščiai. Kiek Jums svarbus tikslumas, preciziškumas mene?
– Kaip tik apie tai prieš kelias savaites galvojau! Viešėdamas Madride lankiau Pablo Picasso „Gerniką“. Tyrinėjant jautrųjį šedevrą vienas iš pamąstymų buvo, kad, norint sąmoningai išreikšti mintį, tikriausiai tavyje turi egzistuoti preciziško tikslumo pagrindai. Jaučiu savyje turintis tuos pagrindus, susidėliojusius mano senelio dėka. Jis buvo talentingas kartografas-geodezininkas, nuostabus dėstytojas, dėl jo ugdymo mokykloje mėgau matematiką, geometriją, braižybą.
Buvo toks nutikimas studijuojant KTU Lengvosios pramonės fakultete. Pirmame kurse labai patiko inžinerinės grafikos disciplina, su kurios dėstytoja kilo konfliktas, kai ši pareiškė, kad ketinu atsiskaityti pateikdamas ketvirtakursių atliktus darbus, ir čia pat susibičiuliavome, kai įsitikino, kad čia mano paties preciziškai atlikti darbai. Tai tokia buvo mano senelio Vaclovo Melisiako (jis, beje, būtų vertas atskiro paskojimo) mokykla. Buvo iš tų inteligentiškų Kauno vyrų, kurie nešiodavo skrybėlę ir visada sveikindamiesi ją kilstelėdavo. Tas skrybėlės kilstelėjimas – kaip deimantinis inkliuzas mano atmintyje. Senais laikais vadovavo prie Soboro įsikūrusiam geodezijos skyriui, kuriame dirbo daugiau kaip 40 moterų kolektyvas, žmonės jį tiesiog mylėjo.
– Viena iš Jūsų profesinių veiklų skamba gana intriguojamai. Jūsų sporto bakalauro specializacija yra Kulkinio šaudymo treniravimo sistemos. Taip pat esate baigęs edukologijos magistratūros studijas. Ar šiose profesinėse veiklose įgyti įgūdžiai praverčia kūrėjo kelyje?
– Na, čia plačiai užkabinote! Daug kas susipina. Išskirsiu gal viena, kas pirmiausia į galvą ateina. Kulkinio šaudymo šautuvu sporte vyrauja specifinis biomechaninis judesio atlikimo modelis, abstrakčiai jį pateiksiu – šaulys susiranda patogiausią kūno poziciją, iškvepia, nusitaiko, paspaudžia nuleistuką. Šią kombinaciją esu atlikęs tūkstančius kartų. Tai štai, lygiai ta pačia seka pjaustinėju modelį. Skalpelio tipo peiliuku atlieku skaptavimo tipo pjūvį, atrandu patogią kūno poziciją, faktiškai suakmenėju – taip, kad vos sujudėtų riešas ir vyktų mikroskopiniai pirštų judesiai. Atlikęs kiekvieną mikromilimetrinį skaptelėjimą, įvertinu, ar pataikiau į dešimtuką. Šią akimirką taip ryškiai prisiminiau savo nuostabiąją šaudymo trenerę Tatjaną Klimovą, aukščiausio lygio sporto pedagogę, ugdžiusią manyje šaudymo sporto meistriškumą.
– Prieš kelis mėnesius keliavote po Indiją. Ar kelionės patirtys turėjo įtakos kūrybai?
– Jūsų klausimas iškart pažadina prisiminimus. Patyriau, kad tai nuostabaus grožio šalis, apie kurią kalbant iškart suintensyvėja širdies dūžiai ir pradeda plaukti vaizdiniai. Apie juos norėčiau daug ką papasakoti, bet jei išsiplėstume, tai jau galėtų virsti romanu.
Gal pasakysiu tik tiek, kad vieną iš eskizų spontaniškai sukūriau Varanasyje, jį pavadinau „Dedikacija meilei“, skyriau savo dukrai Liepai, jos tuoktuvėms, suteikusioms šios parodos kūrinių gimimui kūrybinius sparnus.
– Esate kaunietis, tikras žaliakalnietis. Kaip tai veikia Jūsų sąmonę, kūrybą?
– Aplinka, kurioje gyvenu ir užsiimu kūryba, veikia tiesiogiai. Jaučiu stiprų emocinį ryšį su Žaliakalniu. Apie to ryšio užsimezgimą galėčiau kalbėti įvairiausiais rakursais, kiekvienąkart prisimindamas kitas sąsajas. Čia augau, lankiau mokyklą, tuo metu intensyviai sportavau, nesuskaičiuojamus kartus Dainų slėnyje esu užbėgęs laiptais, negalėčiau pasakyti, kiek ratų esu nubėgęs Dariaus ir Girėno stadijone, kiek kilometrų nuplaukęs tuomečiame LKKI baseine, dabartiniame Sporto universitete, kur baigiau bakalauro ir magistratūros studijas... Vedžiau taip pat žaliakalnietę, bendraklasę Aušrinę, susilaukėme trijų vaikų: Liepos, Saulės ir Vytenio, kurių veiklų didžioji dalis – darželių, mokyklų, būrelių, koorepetitorių lankymas – taip pat vyko čia, Žaliakalnyje. Negaliu atsidžiaugti, kad visi trys mokėsi ir baigė J. Kačanausko muzikos mokyklą, tikrą Žaliakalnio perlą. O kur dar sūnaus lankyta Dailės gimnazija! Visa didelė paletė, kurios pateikiu tik dalelę, augino mus ir formavo žaliakalnietišką mentalitetą. Trumpai tariant, Žaliakalnis ir Kaunas užaugino mane.
Apie Žaliakalnį mąstau kaip apie unikalią vietą, kurioje vis dar vyrauja senojo Kauno dvasia, vietą su išskirtiniu braižu, charakteriu, senais medinukais ir art deco stilistikos architektūra, vijoklinėmis rožėmis, sveikinančiomis savo rausvais žiedynais ir margais sodybinio tipo gėlių darželiais. Visa tai – kaip autoriniai meno kūriniai, saviti ir įdomūs. Pamenu, kaip vaikystėje tarp daugelio kaimynų tvorų būdavo varteliai...
Pastaruoju metu nerimą kelia nekilnojamojo turto vystytojų Žaliakalnio autentiškumo pažaidos. Tapo populiaru į sklypelius brukti daugiabučius maksimaliai išnaudojant erdvės tūrį, taip sukuriant nejaukų kontrastą – tiek vizualinį, tiek socialinį. Juk natūraliai susiformavę sodybinio tipo sklypai, ypač tie, kuriuose išlikę medinukai, kuria miesto jaukumą ir autentiškumą: sodeliai, gėlynai, savadarbiai šiltnamėliai, čia ir bites žmonės laiko, šuniukas – už tvoros, kačiukas ant palangės po palergonija guli susirangęs.
Linkėčiau, kad Žaliakalnis išlaikytų savo veidą, o ne taptų maksimaliai išnaudotų kvadratinių metrų standartizuotų sprendimų džiunglėmis. Būtų nuostabu, kad savo sukurtų ir išpuoselėtų sklypų vartelius žaliakalniečiai kartais atvertų kauniečiams ir miesto svečiams pasidžiaugti miestu, sužadinant norą jį kurti. Tai galėtų būti suorganizuota savivaldos lygmeniu, numatytos datos, lankomų adresų žemėlapis ir t. t.
– Kaip keičiasi Kaunas? Ar sparčiai vyksta pokyčiai? Kurie džiugina, kas kelia nerimą?
– Miestas išties auga ir gražėja. Teko aplankyti daug žavingų pasaulio miestų, tačiau nė viename neprigytų siela taip, kaip prigijo čia. Nors retsykiais nutinka reiškinių, primenančių Franzo Kafkos „Procesą“, kaip kad nutiko su Senamiesčio supjaustytais akmenimis. Vis dar negaliu patikėti, kad tai įvyko... Viena vertus, manau, kad sumanymo rengėjai stengėsi, kad būtų kuo geriau, tačiau, mano požiūriu, išėjo nekas. Apmaudu, kad autentiški akmenys buvo panaudoti kaip statybinė medžiaga. Jei jau taip norėjo lygaus grindinio, geriau būtų naujus užsakę, o šiuos užkonservavę saugioje vietoje ateinančioms kartoms... Čia beveik tas pats, jei paimtume lietuviškų tarpukario pašto ženklų seriją ir apkirptume juos pašalindami dantukus (perforaciją), kad patogiau užlįstų už albumo skaidrios plastiko juostelės.
Pusę liepos mėnesio mudu su Aušrine keliavome po Pietų Ispaniją. Kelionė spontaniškai nusidriekė apie 2 tūkst. km per didmiesčius ir miestelius. Akmeniniai grindiniai tapo mano tyrinėjimo objektu. Visur išlaikyta absoliuti autentika. Labai viliuosi, kad sprendimus nulėmusiuose sluoksniuose suveiks žmogiškųjų išteklių valdymo kokybės vadybos principai ir įvyks sėkmingas edukavimo procesas pajautų spragoms užpildyti. Tai būtų vertinga prevencija ateičiai.
Labai paveikė architekto Rimvydo Palio netektis – tai viso Kauno netektis. Man jis buvo kauniečio etalonas. Jo Kauno vizijos – autentiško, tobulo miesto vizija. O kur dar džiazo, dailės ir dar viso ko dermė tame žmoguje! Nuostabu, kad teko prisiliesti prie tokio iškilaus žmogaus būties. Buvo mielai sutikęs patobulinti mano dukros Saulės (baigusios VDA grafinio dizaino studijas) piešimo įgūdžius, gaila, kad…
– Kaip Jus veikia šiuo metu pasauluje vykstantys įvykiai? Turiu omenyje, karai, politinės permainos, apskritai besikeičianti pasaulio tvarka? Ar tai veikia Jūsų kūrybą – stabdo ją ar kaip tik skatina?
– Manyje vyrauja dvi išraiškingos pusės: viena – jautri ir empatiška, kita – racionali ir disciplinuota. Jei įsigalėtų jautrioji, reaguodamas į šiandienos įvykius, tikriausiai palūžčiau ir nugrimzčiau į gilią depresiją. Tačiau racionalioji pusė stabilizuoja sąmonę, padeda išlaikyti pusiausvyrą nuolat kintančiame šiandienos pasaulyje. Tokia vidinė simbiozė padeda jausti nuolatinį budrumą, neprarandant gyvenimo skonio ir noro kurti.
Naujausi komentarai