Brangu, kas tikra

"Esu labai chameleoniška: man nesunku prisitaikyti prie esamos situacijos, pritapti prie aplinkybių, žmonių draugijos. Gyvenu čia ir dabar – gaudau džiaugsmą šią akimirką", – linksmai prisistato dizainerė ir kviečia pasižvalgyti po jaukius jos namus Kaune.

Juose nėra sterilaus modernizmo ar prabangios klasikos, aplinka ne surežisuota, o giliai išjausta vidumi – jauku, paprasta, kuklu. Tikra – Astos nuomone, šis žodis labiausia tinka nuotaikai nusakyti.

"Vertinu tikrą bendravimą, tikrus jausmus ir tikrus daiktus. Mano namuose nerasite atsitiktinių daiktų, baldų, interjero grožybių – visi jie pas mane atėjo neatsitiktinai, ypatingu būdu, kiekvienas turi savo istoriją. Nieko nelaikau dėl grožio, dėl akių – visa, ką matote, ir toliau gyvena savo gyvenimus", – šypsosi šeimininkė.

Senas močiutės stalas nesipyksta su šiuolaikine sofa, 6-ojo dešimtmečio Aleksoto sendaikčių turguje įsigytais ir pertrauktais apskritos formos foteliais, stilizuotu senoviniu bufetuku, originaliu, ant grakščių kojelių pasistiebusiu venecijietišku svetainės staleliu. Palubėje kybantis šviestuvas – taip pat 6-ojo dešimtmečio reliktas. Kažkada kiekvieną jo lemputę dengė spalvoto stiklo gaubtas, bet vienas sudužo, kitas – o tada šeimininkė nusuko visus, paliko tik korpusą – išėjo įmantri šiuolaikiška metalo konstrukcija.

Rytų trauka

Asta neslepia mėgstanti lankytis sendaikčių turguose ir dėvėtų drabužių parduotuvėse. Jos profesijos žmogui ten – tikri lobynai: galima atrasti stilingų apdarų, vintažinių aksesuarų, indų, interjero detalių. Laimikio ieškojimą kaunietė prilygina gero vyno ieškojimui: į naršymą tarp senų daiktų negalima žiūrėti kaip į misiją "reikia rasti", tai turi būti malonus nuotykis, reikia pajusti malonumą, įkvėpimą.

Tai mano teleportacijos priemonė – tiltas Lietuva–Japonija, kuriuo sugrįžtu pas sūnų, marčią, anūką, emociškai pabūnu kartu su antrąja mano šeima.

Taip dizainerė sukaupė nemažą vintažinių rankinių kolekciją, tačiau bene didžiausia jos silpnybė – dėžutės. A.Funkienė jų turi nesuskaičiuojamą galybę – ant palangės, spintelių, stalo, bufeto lentynose, didesnių, mažesnių, beveik visos jos funkcionalios: vienose – papuošalai, kitose – smulkmenos, kurių reikia, kad būtų po ranka, kosmetikos priemonės. Didesnė dalis dėžučių – rytietiškos dvasios: korėjiečių, kinų, japonų gamybos, drožinėtos, įmantriai raižytos, dengtos laku, inkrustuotos perlamutru, ant jų sklendžia gervės, ugnikalnio fone žydi sakuros, veši bambukų giraitės.

"Turiu kažkokią ypatingą trauką Rytams. Ją iš manęs, matyt, paveldėjo vyriausias sūnus Ignas: dar vaikystėje susižavėjęs japonų animaciniais filmukais, ūgtelėjęs Sugiharos jaunimo centre mokėsi japonų kalbos, baigęs mokyklą – Vytauto Didžiojo universitete studijavo japonų filologiją ir politologiją, vėliau metus mokėsi Seulo universitete korėjiečių kalbos, o paskui jį pakvietė Tokijo krikščioniškasis universitetas, kuriame įgijo Azijos šalių politinės ekonomikos magistro laipsnį. Į Lietuvą jis negrįžo – liko gyventi Japonijoje. Turiu marčią Haruką, o prieš metus, kovo 3-iąją, per vieną populiariausių ir gražiausių švenčių Japonijoje – Mergaičių dieną, Hinamatsuri gimė anūkas Taro. Tai labai senoviškas japoniškas vardas – tolygu mūsų Jonui", – pastebi pašnekovė, pernai spalio pradžioje kartu su vyru ir jaunėliu sūnumi Kasparu vykusi aplankyti Igno, susipažinti su Harukos šeima.

Pavadino marčios vardu

Pasak dizainerės, viena – lankytis milijoniniame Tokijuje, kita – Japonijos kaime. Jos marti kilusi iš pietinės Japonijos dalies, Kyushu salos, Myazaki prefektūros. Tai paprastam turistui mažai pažįstamas pasaulis, tačiau Astai jis pasirodė toks artimas: nedideli kaimiečių nameliai sutūpę abipus gatvės, gėlynuose žydi lietuviškų darželių gėlės, žaliuojantys sodai, moliūgų, batatų, ryžių laukai.

"Analogų neturintis jausmas: esu toli nuo namų, bet jaučiuosi namuose. Jokių skirtumų – vien tik panašumas, vientisumas, – susijaudinusi pasakoja Asta, kurią iki sielos gelmių pavergė marčios pirmapradis gyvenimas. – Harukos mama mirusi, tėtis – ūkininkas. Į mūsų susitikimą atėjo Harukos brolis su šeima, mamos sesers šeima, seneliai. Be proto jaudinausi, bet, pasirodė – visai be reikalo. Tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos, o visi šie žmonės tokie mieli, artimi – antroji mano mano šeima. Užsimezgė ypatingas emocinis ryšys, kurio simboliu virto ši lėlė. Ją pavadinau marčios vardu – Haruka."

Asta pasakoja, kad tradiciškai mirusiam žmogui artimieji namuose įrengia altorėlį, prie kurio degina smilkalus – kaip tik toks altorėlis Harukos tėčio namuose buvo padarytas mamai. Šalia jo lentynoje stiklo dėžėse stovėjo skirtingais kimono aprengtos, iki menkiausių tautinio kostiumo detalių išdailintos lėlės.

"Man pasiūlė išsirinkti labiausiai patinkančią. Jei neklystu, Japonijoje šios lėlės vadinamos hina ir skirtos Mergaičių šventei Hinamatsuri. Jų gali būti labai įvairių: jas gamina iš popieriaus, medienos, porceliano. Kai kurios labai vertingos, prilygsta meno kūriniams. Pažiūrėkite, kaip kruopščiai nuaustas ir pasiūtas šilko kimono, surištas diržas obis, kostiumas papildytas vėduokle, knygele, kokia daili lėlės šukuosena, makiažas, – atkreipia dėmesį pašnekovė, ryškiu kimono aptaisytą lėlę pastačiusi greta ne mažiau ryškaus dailininko Eugenijaus Varkulevičiaus peizažo. – Spalviškai man jie abu labai dera. Be to, dirbdama prie netoli lango esančio stalo, pakėlusi akis ją visada galiu matyti. Tai mano teleportacijos priemonė – tiltas Lietuva–Japonija, kuriuo sugrįžtu pas sūnų, marčią, anūką, emociškai pabūnu kartu su antrąja mano šeima, gyvenančia tolimoje Japonijoje."

Lėlės – kaip vestuvių kraitis

• Hinamatsuri – Lėlių šventė, pasaulyje geriau žinoma kaip Mergaičių diena, arba Momo–no–Sekku – Persikų žiedų šventė. Ji Japonijoje švenčiama kovo 3 d. tuose namuose, kur auga dukterys. Ta proga pastatoma speciali pakyla iš septynių pakopų, ant kurių nustatyta tvarka išdėstomos lėlės, vaizduojančios imperatorių, imperatorienę ir jų dvarą, papuošiama pražydusiomis persikų šakelėmis. Tėvai ir artimieji sveikina mergaites ir meldžia joms laimės, gerovės, sveikatos, vaišinasi specialiais valgiais ir gėrimais. Šventei pasibaigus, lėlės turėdavo būti kuo greičiau paslėptos – tikėta, kad dukra ilgai neištekės. Laikas pakoregavo tradicijas: pakyla išardoma, o ypatingo grožio lėlės sudedamos į perregimas dėžutes ir lieka kaip namų puošmena.

• Šiai šventei skirtos lėlės vadinamos hina. Šeimoje gimus mergaitei, tokią lėlę būtina pastatyti ant palangės. Mergaičių šventės proga gimusiai anūkei tokių lėlių rinkinį dovanoja seneliai. Jame gali būti visa imperatoriaus svita, tačiau pastaruoju metu dažniausia apsiribojama dviem – imperatoriumi ir imperatoriene. Rinkinį galima nuolat papildyti naujomis lėlėmis: mergaitei jos dovanojamos kiekvienos Mergaičių šventės proga, perduodamos iš kartos į kartą, įteikiamos dukrai kaip vestuvių kraitis.

• Hina lėlės labai vertinamos ir laikomos garbingiausioje, gerai matomoje namų vietoje. Senovinės lėlės turi ypatingą vertę – tai ne tik šeimos relikvija, o meno kūriniai: vidutiniškai tokia lėlė kainuoja apie 1 milijoną jenų (daugiau kaip 7 600 eurų).

• Hina lėlių negalima išmesti. Mirus jų savininkei ir nežinant, kas jas paveldės, lėlės gali būti perduodamos bendruomenės centrams, kad visi jomis galėtų gėrėtis, arba atiduodamos šventykloms, kur po specialios maldos – sudeginamos.