Šiemet žiemos buvo per mažai. Pritrūko sniego, kuriuo su mažąja jau buvome įgudę švilpti nuo kalniuko, įvairiomis nuožulniomis plokštumomis, net apsnigtais laipteliais. Šių pakopas, ilgai nepasirodžius kiemsargiui, užpildo suplūkta masė, paversdama juos puikiu čiuožimo pandusu. Žiemą mes ieškome tų šalčio ir vandens nupoliruotų plotų. Tampame čiuožikais paviršiumi.

Šis tekstas ne apie meną, o apie čiuožimo paviršiumi įteisinimą. Apie paviršutiniškumo legitimaciją. Tą lengvabūdišką malonumą nesigilinti, nežvelgti į esmę, o švilpti adrenalino varomiems, su vėjeliu kepurėse ar plaukuose, patiriant įlinkius, iškilimus, posūkius. Dažnai teigiama, kad slysti paviršiumi gyvenime, darbe, santykiuose – gėdinga. Ne, visai negėdinga, sakau visų čiuožikų paviršiumi vardu. Mūsų genčiai rūpi tik jie – glotnūs, slidūs, lenkti, skirti greičiui ir dar didesniam greičiui.

Kažką giminingo radau ir Eimučio Markūno parodoje "Didžiojo chaoso mažoji versija". Gaila, šiame tekste nesidomiu chaosu. Kaip jau minėjau, jis – ir ne apie meną. Menininkai siekia būti ant bangos, bet retai skiria gyvenimą slydimui paviršiumi. Snieglentininko atsidavimas, drąsa banglentininko, varančio lūžtančio vandens ketera, jiems nesvetima, bet taip tuščiai leisti laiką! Vargiai kuris išdrįsta. Nerimta. Gelmės mene svarbu. Gal koks Vitas Luckus iš toli atrodo panašus į legendinius slydėjus ketera, tačiau dabar sunku suprasti, kaip buvo iš tiesų, nors pats fotografijos momentiškumas tai leidžia. Menas dažniau reiškia kažką konkretaus: palikti, eksponuoti, įamžinti momentą, atskleisti, rūpintis medžiagos patvarumu, dažo sukibimu su paviršiumi, įkalinimu sidabre, bet kurioje medžiagoje. Net performansai verčia nerti į gelmę ar bent atsisukti ir pažiūrėti, kokius pėdsakus po savęs palikai. Tiesa, galima būtų sakyti, kad nieko apčiuopiamo nesukuria konceptualistai, sušluoja visas "7 meno dienų" puslapio raides į vieną krūvą ir štai tau Kosto Bogdano jaunesniojo kūrinys, taigi, jau kiek arčiau to užburiančio slidaus paviršiaus malonumo, tačiau vis tiek iš raidžių susidaro juodoji skylė, kirbanti paskui ilgai smegenyse. Ne, lengvabūdiškumu čia nė nekvepia, tik iš pirmo žvilgsnio taip atrodo.

Žinoma, dar reikia paminėti Jacksoną Pollocką. E.Markūno paveikslai sukurti naudojant ne dažus, kaip didžiojo meistro, o grafito miltelius (ir rišamąją medžiagą jiems). "Grafito milteliai iš visur: Černobylio, Provanso... – sako menininkas. Mano paveikslai nuo radiacijos naktį šviečia tamsoje", – prideda, jau aiškiai juokaudamas ir tas nerimtumas išduoda jį esant iš čiuožikų genties. Ir ne tik grafito, paaiškina jau rimtai, rodydamas į mėlynuosius kūrinius, čia – kobalto pigmentas. Nustembu, nes atrodo toks ultramarinas kaip gerųjų jūrų toliai. Sakydama "gerųjų" turiu omenyje sūrias Pietų šalių jūras, kur į giliausias gelmes ir pasinerti nepaprasta, nuo druskos koncentracijos gali ilgai gulėti neskęsdamas, o panėręs dėl ypatingo vandens skaidrumo net nesuprasi, kad po tavimi – 7 ar 12 m gylis, atrodo, lyg koralus lengvai pasiektum vos ranką ištiesęs.

Žodžiu, aš kalbu apie tas lengvabūdiškas mėlynas jūras, tegu tai bus kad ir kobaltas. E.Markūnas taip pat suvokia paviršiaus svarbą, tyčia pasirinkdamas kuo slidesnes, patogesnes didžiules laminuotas medžio drožlių plokštes, ne drobę. Ir įrankiai visai kaip gerai išgaląstos pačiūžos – ilgos, lyg greitojo čiuožimo meistro ar su dantukais, figūrinės, kaip sakydavome vaikystėje. Metalas kai kada retai dantytas, kartais – smulkiai, kad slystant paviršiumi liktų sudėtingesnių ir įvairesnių žymių. Skirtingiausios mentelės, braukimo, net langų valymo įrankiai atrodo sukurti vos liesti paviršių, niekur ilgai nestabtelėti.

Pristatydamas parodą, autorius pabrėžia šių savo kūrinių giminingumą fotografijai (nes E.Markūno instaliacijos – visai kita kalba), ir tam tikru aspektu galima sutikti – braukiant rišamosios medžiagos dažu paverstą grafitą, žymė lieka ten, kur mentelė jį nuėmė, atidengdama pagrindo spalvą. Žodžiu, ten, kur dažo nėra. Negatyvas. Tačiau tiek ir to panašumo, kaip ir panašumo į piešinį. Nes grafitas – pieštukų šerdis. Bet mes, čiuožikai paviršiumi, galime ir nesigilinti, kas tai – grafika, kai kiekvienas menininko gestas palieka brūkšnį lyg Birutės Stančikaitės žolę? Tapyba? Piešinys? Viskas mums gali likti neįvardyta, juntant tik aiškiai iš kiekvieno paveikslo sklindantį pasimėgavimą judesiu. Ne bet kokiu – slydimo paviršiumi judesiu. Eimutis tikrai priklausytų tai genčiai, kuri ir vėl, pasveikindama pavasarį, darda riedučiais Vilniuje esančio kunigaikščio Gedimino paminklo pjedestalo apačia, mikliai tęsdama nusileidimą laiptais, pašokant ir slystant Katedros a. plokštėmis, kaip slysta grafičių meistras (ne pigus bomberis, ne!) gatvėmis, namais, patiltėmis, net betoniniais gėlių vazonais.

E.Markūnas taip pat galėtų priklausyti šiai genčiai, tokiai didingai, o kartais ir išvis pamišusiai kaip leitenantas Colonelas Billas Kilgore iš Franciso Fordo Coppolos filmo "Šių dienų apokalipsė", dėl lūžtančios vandens bangos staiga tiesiog ignoravęs vykstantį karą, sprogimus už nugaros, virš galvos staugiančių lėktuvų atakas. Viską atmetęs, pašauktas kylančios vandens bangos. Turiu pasakyti, kad čia nesiimu smerkti jo už žiaurumą ar baisius žodžius. Nes turiu vilties, kad slysdamas bangos paviršiumi, jis palieka ant kranto ir tai.

Atpažindama į E.Markūno rėmų kampus besidaužančią begalybę, sakau: "Kokie rėmai?!" – taip tartų ir bet kuris, lekiantis paviršiumi. Tiesa, čiuožimo ledu meistrai irgi turi rėmus – aptvertas arenas, o dailiojo čiuožimo sportininkai lyg kokie menininkai privalo skriedami domėtis pėdsakais, kuriuos palieka: tiksliai išraižyti aštuonetus, trejetus, kitas figūras. Nors mus žavi jų atliekamos kregždutės ar kvapą gniaužia trigubas akselis, tačiau čia jau į mus žvelgia didysis sportas, lengvabūdiškumą paliekantis už to ledo arenos barjero. O aš kviečiu prisiminti slydimo ledu malonumą, negalvojant apie rėmus, gylius, kontekstus, kaip nežvelgia į gelmę banglentininkai.

Šiam pamąstymui pretekstu tapo E.Markūno paroda, tačiau iš tiesų jis – apie paviršutiniškumo reabilitaciją, kuris, pamažu nykstant mūsų pasaulyje laisvės sąvokai, stumiamas vis labiau į paribius, paliekant jam autsaiderių vaidmenis. Viską užvaldo giliosios ir sunkiasvorės vertybės – darbas, konceptas, meninis tyrimas, pamažu diskriminuodamos aistringuosius malonumus, mus nešančius tolyn. Su vėjeliu plaukuose ir medijose. Perkeliančius ten, kur paprastuoju būdu kulniuotume ilgai ilgai. Tad sakau – slydimas paviršiumi yra visateisis. Kaip ir ką tik prasidėjęs pavasaris. Menas neprivalo būti sunkus. Jis gali būti toks, koks pats nori. Net nebaigtas, kaip šis tekstas. Nes čiuožimas paviršiumi nedera su pabaigomis, jis begalinis. Tas geidžiamasis čia ir dabar. Tad atleiskite, skubu ten, kur kyla nauja banga. Toldama galiu tik šūktelėti: "Eime, gentaini, išlaisvink tuos rėmais įkalintus paveikslus! Nesirūpink pėdsakais, kuriuos palieki! Pasaulis kupinas pačių įvairiausių užburiančių paviršių, begalinių, beje. Nes tu neabejotinai puikiai žinai, kas yra šviežiai pagaląstos pačiūžos, naujos banglentės, snieglentės ir..."

Komentaras

Neringa Krikščiūnaitė

Menotyrininkė

Yra sakoma, kad, pasigavęs vieną idėją, menininkas jos nepaleidžia tol, kol iki galo ją išpildo. Šioji E.Markūno paroda yra jo sukurtos ir šešerius metus gvildentos grafito technika atliktų darbų reziumė. Šiuos kūrinius menininkas atlieka vienu atsikvėpimu, tačiau tai nereiškia, kad darbai sukuriami greitai ir be vargo. Didelio formato drobės yra patiesiamos ant grindų, ir E.Markūnas, kaip koks Jacksonas Pollockas, be jokių eskizų kuria tiesiog čia ir dabar. Baigtas kūrinys paliekamas džiūti. Būtent tada pilki tonai tamsėja – ir taip tapyba simboliškai tampa panaši į fotografiją. Ir, kaip sako pats menininkas: "Niekada negali nuspėti galutinio rezultato." Tapyba grafitu apima du aspektus: gestinės abstrakčios tapybos raišką ir fotografiją, o tiksliau – jos optinių ypatybių imitaciją.

Į parodos pavadinimą "Didžiojo chaoso mažoji versija" E.Markūnas tarsi stengiasi sudėti visų savo eksponuojamų kūrinių pavadinimus. Tai, kad autorius jau kelintoje parodoje neįvardija savo kūrinių, nestebina. Gesto, veiksmo tapyba atlikti kūriniai išreiškia dabartinį menininko kūrybinį laiką ir laikotarpį, kuriame gyvenama.

Iš pilkai rusvos, ryškiai mėlynos plokštumos išnyrantys vaizdiniai erzina žiūrovo akį, tačiau erzina maloniai ir kviečia žvilgsnį pasiklysti, panirti į didžiojo chaoso mažąją versiją. Kadangi kūriniuose yra keletas dažų sluoksnių vienas ant kito, plokštuma įgauna trimatį vaizdą, tapyba pereina į fotografiją. Balansavimas, tarpinė būsena tarp vieno ir kito yra kitas dažnai pasitaikantis E.Markūno kūrybos bruožas – balansavimas tarp preciziškos estetikos ir kartais net brutalių potėpių pasireiškia ir šioje "Didžiojo chaoso mažosios versijos" parodoje. Žiūrovas yra panardinamas į dvi būsenas: racionalumą (kūrinių tematiką, struktūras) ir intuiciją (technologinio darbo procesą, kai nežinai, kaip viskas baigsis, ir optiką, kerais apžavinčią žvilgsnį). Būtent šios dvi būsenos ir sudaro esminę šios parodos darbų strategiją.

"Grafitas (kaip medžiaga) turi unikalių ypatybių: jis gali tapti deimantu, nors pats atsiradęs iš mirties proceso – degimo, anglėjimo. Būtent šios pastarosios savybės ir medžiagos skleidžiama informacija suteikia darbams reikalingą kontekstualumą ir jungtį", – teigia menininkas.

Kas seks po šio grafito technika atliekamų kūrinių periodo? Atsakymą pateikia pats E.Markūnas: "Kažkas turi prasidėti."

Kas? E.Markūno paroda "Didžiojo chaoso mažoji versija".

Kur? Paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki kovo 27 d.