Parodose įsigali minimalizmas – ekspozicijų erdvės neapkraunamos kūriniais, kiekvienas jų turi savo vietas ir nekonkuruoja su kitais. Keramikos muziejuje veikianti Daivos Ložytės paroda "Jausenos" – viena tokių.

Vienatvė minioje

Galerijos erdvėje eksponuojama tik dvylika keramikės kūrinių, o parodos pavadinimas aiškiai nusako, kad visi jie atskleidžia įvairias jausenų būsenas.

Būnant šalia D.Ložytės kūrinių apima harmonijos, ramumo ir jaukumo jausmas. Visa tai dar labiau sustiprina keramikos muziejaus erdvės ir šiltos spalvos kūrinių apšvietimas. Visus parodos kūrinius sieja vienas aspektas – jie yra ne įprastų žmogaus kūno formų, o tik monumentalūs cilindro formos lipdiniai su nežymiais moteriškų formų paryškinimais. Figūrų charakterius menininkė perteikia dekoruodama abstrakčiąją kūrinio dalį, emocijas kurdama jų veiduose – baltuose, porcelianiniuose, spinduliuojančiuose ramybę.

Keramikės darbus galima išskirti į dvi grupes: pavieniai objektai ir sugrupuoti kūriniai. Pirmojoje grupėje išsiskiria kūrinys "Baimė". Iš juodo abito, dengiančio figūros kūną, galima nuspėti, kad tai – vienuolijai pasišventęs žmogus. Rankos paklusniai nuleistos, veidas toks pats baltas kaip ir rankos – užmerktomis akimis, sučiauptomis lūpomis. Iš kūno linijų, kurias menininkė nežymiai akcentuoja, galima spėti, kad tai – vienuolė.

Ši figūra atskirta nuo kitų kūrinių – eksponuojama ne ant kūriniams skirto stalelio, o įdėta į erdvę sienoje. Toks fizinis ir kuratorinis figūros atskyrimas bei kompozicinis atskyrimas (juodas abitas itin išsiskiria iš kitų figūrų) parodo ir fizinį, vienuolio kelią pasirinkusio asmens, ir dvasinį atsiskyrimą nuo likusio pasaulio.

Nežinomybė ir nuolankumas

Kūrinio "Nerimas" vienoje figūroje yra net keturios jos charakteristikos – vietoj vieno veido yra keturi. Kiekvienas jų išsiskiria tik pakitusiu lūpų kampučių išlinkiu – šypsena ar demonstruojamu susikaupimu. Visų veidų akys užmerktos. Kūrinys, kaip ir teigia pavadinimas, iš tiesų kelia nerimą – jį skleidžia nenuspėjamos keturių veidų emocijos ir perdėtas paslaptingumas.

Mįslingi ir į runas panašūs hieroglifai, kuriais dekoruotas abstraktus figūros kūnas, kuris – tai vėl matyti iš pabrėžtinai neišraiškingų linijų – turėtų būti moters. Rašmenimis išdekoruotas kūnas priverčia sustabdyti žvilgsnį ir bandyti išskaityti, ką autorė norėjo perteikti. Tačiau tai ir lieka paslaptis.

Moters figūrą vaizduoja ir kūrinys "Liūdesys". Jos akys taip pat užmerktos, galva kiek nuleista, simbolizuoja ramybę ir susikaupimą. Liūdesį galime įžvelgti tik iš moters figūros, kuri sudaryta tarsi iš dviejų dalių. Neakcentuojamos rankos – kūnas tvirtai supančiotas, įkalintas abstrakcijoje. Šis įkalinimo motyvas perteikia liūdesį. Figūros veidas išduoda, kad su liūdesiu yra susitaikyta. Menininkė itin žaviai perteikia figūros veido ir nuogų pečių gležnumą, sulygindama tai su įkalinto kūno monumentalumu ir netgi grubumu, kurį pabrėžia naudojamos medžiagos apdirbimas.

Kai du virsta vienu

Grupinėse figūrose kūrinys "Vienis" simbolizuoja dviejų žmonių sąjungą, kurioje du asmenys tampa vienu – arba vieniu – nedalomu objektu. Vaizduojamos dvi figūros: viena stovinti priešais kitą, atsukusi jai nugarą, kiek žemesnė – akivaizdu, kad tai moteris. Už jos esanti figūra tvirtesnių pečių, kaklo, kitokių veido bruožų, – vyras. Abi figūros susikibusios rankomis. Žiūrint į šį kūrinį iš kitos pusės, mažesnės figūros nė nesimato – menininkė šiame kūrinyje tuo puikiai atskleidžia vienio koncepciją, kai nė nematyti, kad j daugiau nei vienas objektas.

Darbas "Artumas" simbolizuoja itin intymų žmonių ryšį – apsikabinimą, parodomą ne rankų judesiais (nes ši figūrų grupė, kaip ir visos kitos figūros, turi monumentalų, abstraktų kūną), o ant vienas kito pečių palenktomis galvomis. Tai – ir paguodos, ir supratimo, ir atleidimo bei atsiprašymo simbolika. Kūrinys itin jautrus, o figūrų artumas parodomas ir kūnų vientisumu. Kūnų monumentalioji dalis atrodo tarsi būtų subraižyta kažkokiu smailiu, aštriu daiktu. Toks įbrėžimas gali būti lyginamas ir su skausmingais pernelyg didelio artumo padariniais, kai santykiai ima žeisti, o ne teikti džiugesį ir meilę.

Trapūs prisilietimai

Skirtingas jausenas ir būsenas D.Ložytė stengėsi perteikti materialiai, nors pats jutimas nėra materialus. Pasiekti tikslą – paversti liečiamu, apčiuopiamu tai, ko paliesti neįmanoma, – autorei pavyko. Skulptūros alsuoja vaizduojamomis jausenomis, tačiau artumo jauseną galima susieti ir su palaimos būsena.

Menininkė vienos jausenos neapibrėžia griežtais rėmais, neatskiria jos nuo kitų jausmų, tačiau vyrauja nurodytoji pavadinime. Jausenas padeda pabrėžti ir apšvietimas, žaidžiantis su figūrų veidais, nedideliais kūnų linkiais.

Visas skulptūras vienijantis monumentalumas atskleidžia ir tai, kaip sunku prisiliesti prie šių jausenų. Juk dažnai norint pabrėžti tvirtumą, stiprumą, jausmus stengiamasi užslopinti, suvaržyti, net įkalinti. Tačiau menininkė palieka vyriškajam pradui jo tvirtumą, pasineria į moteriškumą – daugiau jausmais ir emocijomis paremtą asmenybę.

Kas? D.Ložytės kūrinių paroda "Jausenos".
Kur? Keramikos muziejuje.
Kada? veikia iki sausio 11 d.