Rugpjūčio 28-ąją po Pažaislio vienuolyno skliautais skambėjo George'o Gershwino "Žydroji rapsodija" ir Karlo Jenkinso "Stabat Mater". Nors šie du kūriniai tarpusavyje nelabai organiškai dera – vienas iš džiazo pasaulio, kitas religine tematika, nepaneigsi, kad abu tikrai įspūdingi ir didingi. Kadangi festivalis vyko Kaune ir aplink jį, tad ir atlikėjai šįkart buvo kauniečiai – Kauno miesto simfoninis orkestras (KMSO, vyr. dirigentas Constantine'as Orbelianas) ir Kauno valstybinis choras, kurio meno vadovas Petras Bingelis šįkart stovėjo ir prie dirigento pulto. Solo partijas tąkart atliko ne kauniečiai – pianistas Petras Geniušas ir vokalistės Indrė Jurgelevičiūtė bei Jurgita Adamonytė (mecosopranas).

Iššūkis orkestrui

Šildant jau kiek priblėsusiems saulės spinduliams pirmiausia skambėjo lietuvių kilmės amerikiečio G.Gershwino "Žydroji rapsodija" simfoniniam orkestrui ir fortepijonui. Šis spalvingas kūrinys yra klasikos ir džiazo mišinys. Būtent sulig juo G.Gershwinas įgavo solidaus kompozitoriaus reputaciją, mat "Žydrąją rapsodiją" parašė stambia forma, be to, meistriškai suorkestravo (pagrindinis šio žmogaus pragyvenimo šaltinis buvo pramoginio žanro muzikinės komedijos). Tad nors "Žydroji rapsodija" ir nereikalauja itin didelio susikaupimo klausant, atlikti ją vis dėlto nėra paprasta: dažnai keičiasi ritmas ir metras, o harmoninė struktūra klasikos atlikėjams toli gražu neatrodo tvarkinga ir aiški.

Viską apsunkina dar ir faktas, kad muzikos kalba yra džiazo stiliaus – apie tai liudija jau ir pats kūrinio pavadinimas. Tad čia ir iškilo problema KMSO. Jau pats pirmasis įvadinis klarneto glissando nuskambėjo gremėzdiškai, o kai visu pajėgumu įsijungė orkestras, tapo aišku, kad visą pusvalandį teks klausytis bandymų imituoti regtaimo ir temperamentingojo čarlstono ritmus – sunkiai, dažnai nesutampant, nejungiant kontrastingų motyvų.

Akivaizdu, kad varinių pučiamųjų grupė džiazo nemėgsta, o gal dar ir instrumentai per vasarą šiek tiek užrūdijo, styginiams harmonija pasirodė pernelyg komplikuota. Na, bet šiaip ne taip išstenėjo.

Situaciją gelbėjo tik žavingasis solistas P.Geniušas, kuriam šis kūrinys, regis, buvo kur kas labiau priimtinas ir suprantamas nei orkestrui. Virtuoziškus pasažus jis atliko tarsi lengva ranka, jo grojime išsiryškino ir pats "Žydrosios rapsodijos" muzikos stilius – toks, kokio siekė pats kompozitorius G.Gershwinas. Atsidėkodamas publikai už aplodismentus, šis pagrojo dar bisą.

Daugiatekstis "Stabat Mater"

Po "Žydrosios rapsodijos" skambėjo visai kitoks kūrinys, sakytume, labiau pritinkantis prie pačios Pažaislio vienuolyno aplinkos – brito sero K.Jenkinso "Stabat Mater". Tai labai gražus ir įdomus kūrinys. "Stabat Mater" – XIII a. katalikų himnas Švč.Mergelei Marijai, o vėlesniuose amžiuose šis pavadinimas įgavo kitokią potekstę – kompozitoriai ėmė kurti didelės apimties "Stabat Mater" orkestrui, chorui ir solistui, skirtus atlikti bažnyčioje.

K.Jenkinso šio žanro kūrinys išskirtinis tuo, kad jis naudoja dar ir folkloro elementus ir instrumentus. Ir ne europietiškus, o Centrinės Azijos (duduką, darbuką ir kitus). Šie labai organiškai suderinti su europietiška religinės muzikos tradicija, kartu viskas įgauna taurų ir skaidrų koloritą.

Be to, kūrinys daugiatekstis – dalis jo yra anglų kalba, dalis lotynų, graikų, hebrajų, aramėjų. K.Jenkinsas šiame kūrinyje neretai prie poetinio teksto priderina ir muzikinę kalbą – angliškieji epizodai skamba europietiškai, kiti – labiau arabiškai. Būtent todėl atlikti "Stabat Mater" reikalingos dvi skirtingos solistės, kuriomis šį kartą tapo mecosopranas J.Adamonytė (beje, dainavusi kūrinio premjeroje 2008-aisiais ir pirmajame jo įraše) ir I.Jurgelevičiūtė, labiau pažįstama ne klasikos, o pasaulio muzikos žanro gerbėjams. Abi labai skirtingos, tačiau be galo nuostabios. Tiek vienos, tiek kitos itin intymi, tauri ir jautri interpretacija prikaustė dėmesį.

Pagiriamojo žodžio, kaip visuomet, nusipelnė ir Kauno valstybinis choras. Ir KMSO šįkart sekėsi geriau nei koncerto pradžioje, tačiau šiek tiek pritrūko subtilumo.

Auditorijos liapsusai

Tokie skirtingi buvo Pažaislio festivalio uždarymo koncerto opusai. Tiesą sakant, šiek tiek nustebino pasirinkimas į vieną koncertą sudėti du labai skirtingus kūrinius – vienas pramoginis, kitas religinis. Juk kiekvienas renginys lyg ir turėtų turėti koncepciją ar tematiką. Be to, abu jie Pažaislio festivalio scenoje jau skambėjo, tik kitos sudėties.

Tik kažin, ar Kauno publikai tai rūpi. Jau ne kartą įvairiuose kontekstuose kalbėta apie jos pomėgį ploti po dalių, šįkart tai itin erzino. Koncerto pranešėja aiškiai pasakė, kad K.Jenkinso "Stabat Mater" jų turi 12, duodama užuominą, kad nereikėtų darkyti jautraus kūrinio dramaturgijos aplodismentais po kiekvienos dalies. Deja, publika nesuprato – plojimai ir bravo šūksniai griaudėjo maždaug kas penkias minutes. Ir ne tik tai – už nugaros sėdinti šeimynėlė skambant pačioms jautriausioms kūrinio vietoms garsiau už solistę aptarinėjo savo buitinius reikalus ir dar garsiau piktinosi, sulaukusi piktų aplinkinių žvilgsnių.

Na, bet kad Pažaislio muzikos festivalis nesibaigtų tokia negatyvia gaida, tiesiog pasidžiaukime, kad jis toks įvairus visomis prasmėmis, ir jame ne vienas muzikos mylėtojas gali atrasti tai, kas jam aktualu ir artima.