Džinsai, kuriuose sėdi siela

Džinsai, kuriuose sėdi siela

2025-08-24 10:00

Penkios minutės iki Agnės Muralytės pasirodymo „Išnykstu“ („Je m’évanouis“) – tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ programos renginio Kauno senamiestyje, prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos. Atsitiktinai ar sąmoningai prie pat pagrindinio tako – purvinas, kadaise baltas audinys. Gausiame būryje susirinkusiųjų lėlininkė kviečia vaikus pasisveikinti su senyvo raudonplaukio vyro lėle (sukūrė Martynas Lukošius). Ji – žmogaus dydžio, tačiau vietoj apatinės kūno dalies – ore plevėsuojančios džinsinės kelnės. Vaikai ir tėvai spaudžia lėlei raukšlėtas rankas, kai kuriuos ji net apkabina. Po pasisveikinimo menininkė ir jos kompanionas išsitiesia ant nevalyto, apdulkėjusio patiesalo.

Žaizda: A.Muralytės pasirodymas įtaigiai pasakoja apie skausmingą žmogų ir jo santykius žudančių priklausomybių temą.
Žaizda: A.Muralytės pasirodymas įtaigiai pasakoja apie skausmingą žmogų ir jo santykius žudančių priklausomybių temą. / M. Plepio nuotr.

Pasirodymo pradžioje lėlė ir jos šeimininkė sapnuoja bendrą sapną. Po kelių ramių akimirkų kolonėlėse pasigirsta muzikiniai dūžiai – vyro lėlė pabunda, lėlininkė lieka miegoti. Vyras dairosi aplink, nustebęs žvelgia į minią, ši – į jį. Ieško atramos, balansuoja, mėgina atsikelti, bet čia nėra nei stuburo, nei virvelių, kurios  prilaikytų. Lėlės kūną paslapčia valdo meistrė. Vyras tai pastebi, supranta, kontempliuoja. Tačiau jie negali tiesiogiai susikalbėti ar susipažinti – A. Muralytės čia jau nebėra. Užsitempusi juodą kaukę ant veido, ji virsta šešėliu – tyliai prigludusiu, mėginančiu susitapatinti su savuoju personažu.

Aktorė įšoka į lėlės drabužius, skolina jai savo kojas, kad ši galėtų eiti ir gyventi. Tai pirmieji žingsniai į žmonių apsuptą pasaulį. Kol viršutinė kūno dalis bando apsiprasti su naująja apatine, kyla juokas – netekęs stabilumo vyras siūbuoja, griuvinėja. Toks vaizdas itin primena šviesią klounadą šeimoms, tačiau netrukus ima aiškėti, kad ši istorija toli gražu nelengva. Išmokusi vaikščioti lėlė-žmogus susiduria su kur kas sunkesniais dalykais. Į pasirodymą po truputį įsismelkia sunki tema – alkoholizmas.

Spektaklyje viskas pasakojama judesiu: medžiaginis kūnas bando prisitaikyti prie organinio, susiderinti erdvėje, ritmu, tempu. Humoristinė pantomima perauga į istoriją apie valios trapumą, savikontrolės praradimą ir priklausomybę. Negalėjimo sustoti ciklas perteikiamas per paprastą, bet labai veiksmingą fizinį veiksmą – bėgimą nuo butelio ir vėl grįžimą prie jo.

Emocinė tikrovė suteikia spektakliui autentiškumo ir atveria galimybę jį suvokti ne vien kaip teatrinį, bet ir egzistencinį liudijimą.

Pasikartojantys gestai tampa pagrindine pasakojimo priemone. Pasirodymas išlieka fiziškai lengvas, net šmaikštus, tačiau pati situacija slegia. Juokas ir graudulys susilieja. A. Muralytės „beveidis šešėlis“ čia veikia ne tik kaip lėlės valdytojas, bet ir kaip dar vienas personažas – sąžinės balsas, artimas draugas, o kartu ir kipšas ant peties, viliojantis iškrypti iš kelio. Vienu metu ji stabdo lėlę nuo gėrimo, tačiau būtent ji pati jam pasiūlo butelį. Stebint kyla klausimas, kas ką iš tiesų valdo.

Į šį žmogaus ir objekto dueto liūną įtraukiamas ir žiūrovas. Tai sąmoningas režisūrinis sprendimas, atveriantis neprognozuojamos realybės galimybę. Lėlė prisėda prie atsitiktinai pasirinkto žiūrovo, pavaišina jį gėrimu, pakšteli į skruostą; kitą akimirką kviečia nepažįstamą moterį pašokti rato centre, o galiausiai „padauginęs“ raudonplaukis mėgina muštis su aplinkiniais. Tokie momentai kuria gyvą, netikėtą atmosferą, leidžiančią žiūrovui ne tik stebėti, bet ir įsitraukti, susitapatinti, reaguoti.

Kai kuriose scenose A. Muralytės ekspresijos – skausmas, švelnumas, sutrikimas – jau be kaukės, atrodo pernelyg tikros, kad būtų tik vaidmuo. Imi manyti, kad šis pasakojimas ne vien apie lėlę, bet ir apie pačią atlikėją, galbūt jos asmeninę patirtį. Ir iš tiesų, dar prieš „ConTempo“ festivalio pradžią „Kauno dienos“ parengtame interviu A. Muralytė pripažino: scenoje pasakojama istorija yra apie jos tėvą. Emocinė tikrovė suteikia spektakliui autentiškumo ir atveria galimybę jį suvokti ne vien kaip teatrinį, bet ir egzistencinį liudijimą.

Visa tai toli gražu netradicinis lėlių teatras, kuriame aiškiai atskiriamos lėlės ir aktoriaus funkcijos. Formaliai vaidinimas skirtas šeimoms, tačiau jo adresatas – dvigubas. Vaikams siūloma atpažįstama, žaisminga išorė – šmaikštus judesys, žaidybinė logika, fizinis humoras. Suaugusiesiems atsiveria tamsesni sluoksniai: priklausomybė, vidinė įtampa, vienatvė. Spektaklis kalba ir tiems, kurie dar nesusidūrė su panašia problema, ir tiems, kurie ją yra išgyvenę. Vaidinimo trukmė – vos 23 minutės. Nors programos forma minimalistinė it stiklo butelis, poveikis išlieka ilgam.

„Išnykstu“ – pasakojimas apie žmogų, kuriam, likus vienam su savo ydomis, ima stigti atramos. Spektaklis primena: mes visi esame šiek tiek pakibę ore, visi ieškome, į ką įsikibti. A. Muralytės kūrinys yra gyvas, nenuspėjamas, mielai paprastas, bet kupinas liūdno švelnumo kitam. Gyvenimas čia vaizduojamas kaip grindinio patiesalas – purvinas, bet saugus.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų