Kauno mišrus jaunimo choras "Exaudi" skaičiuoja ketvirtuosius savo veiklos metus. Prieš tiek laiko jėzuitų scholastikas Eugenijus Puzynia subūrė nedidelę grupelę žmonių, turėjusių norą giedoti kartu.

Ilgainiui "Exaudi" išaugo į kamerinį chorą, dažniausiai dainuojantį a cappella. Ir nors kolektyvas mėgėjiškas, jo repertuare – didelių iššūkių reikalaujančios kompozicijos, kurios kaskart skirtingos: nuo senovinės muzikos iki kuriamos dabar. Ypatinga kolektyvo repertuaro dalis – renesanso ir ankstyvojo baroko muzika, Lietuvoje skambanti gana retai, tad neįprasta ji ne tik klausytojų ausims, bet tampa iššūkiu ir choro nariams, nes reikalauja tam tikros atlikimo specifikos. Šiuos sunkumus chorui įveikti padeda gerai senovinę muziką išmanantis chorvedys ir vargonininkas Vilimas Norkūnas, chorui vadovaujantis dvejus metus. Prie senosios muzikos sklaidos jis prisideda dar ir vadovaudamas renesanso muzikos ansambliui Klaipėdos universiteto menų fakultete, kur taip pat dėsto vargonus ir dirigavimą koncertuodamas su ansambliu "Chiaroscuro", Baroko operos teatru, bendradarbiaudamas su įvairiais chorinės ir kamerinės muzikos atlikėjais. Tad apie "Exaudi" repertuarą, sunkumus ir džiaugsmus, meilę senajai muzikai su juo šįkart ir kalbamės.

– Choras vadinasi "Exaudi". Kodėl pasivadinote būtent taip?

– "Exaudi" lotyniškai reiškia "išgirski". Tokį pavadinimą pasirinkome todėl, kad šis žodis tiesiogiai siejasi su mūsų kredo – muzika norime pasidalyti su žmonėmis ir būti išgirsti. Be to, pavadinimą galima susieti ir su tikėjimu, kas mums irgi yra aktualu, nes priklausome Kauno jėzuitų rektoratui. Esame bendruomenė, kurioje Dievas užima tam tikrą vaidmenį. Dauguma mūsų yra tikintys, tad norime, kad ir Dievas mus išgirstų – dauguma muzikinių tekstų, kuriuos renkamės, mums yra maldos forma arba kreipinys į žmones.

– "Exaudi" – mišrus jaunimo choras. Ar tikrai jame dainuoja tik jaunimas? Ar gali į chorą patekti ir nepažįstantieji natų?

– Mes vadinamės jaunimo choru, nes dauguma narių yra jauni žmonės – nemaža dalis jų dar studijuoja, yra keletas moksleivių. Priimame ir vyresnius, jeigu jiems patinka giedoti, tad galima sakyti, kad mes – tarsi šeima, kurioje yra įvairaus amžiaus žmonių. O muzikinio išsilavinimo yra ragavę tiktai koks trečdalis narių – nė vienas laisvai neskaito gaidų, o kai kurie visai jų nepažįsta, partijas mokosi iš klausos.

– Minėjote, kad "Exaudi" priklauso Kauno jėzuitų rektoratui. Ar tai reiškia, kad jūsų repertuare – tik liturginė muzika? O muzikuojate tik bažnyčioje?

– Jeigu būtume liturginis choras, repeticijose ruoštumėmės tik sekmadienio pamaldoms. Bet mes norime dalytis su žmonėmis ir gražesne, sudėtingesne muzika, ruoštis koncertams. Didžiosioms šventėms – šv.Kalėdoms ir šv.Velykoms kaskart paruošiame vis kitokią programą. Giedame ir per kitas šventes ar ypatingomis progomis, kartais dainuojame ir pasaulietinę muziką. Rengti sudėtingesnes programas mums yra įdomu, o į tarnystę bažnyčioje žiūrime kaip į papildomą dovaną, kuri svarbi tiek choristams, tiek Bažnyčiai. Tad nesame nusibrėžę ribų erdvės klausimu – esame koncertavę net kalėjimuose, įvairiuose kultūros namuose, šiemet mielai ruošimės ir dainų šventei. Vis dėlto dažniausiai renkamės bažnyčias, nes didžiąją repertuaro dalį sudaro sakralinė muzika, be to, čia ir akustika nuostabi.

– Koks choro repertuaras ir kokiais kriterijais remiantis jį sudarote?

– Rinkdamas repertuarą stengiuosi visapusiškai ugdyti chorą, supažindinti su įvairių epochų muzika. Pavyzdžiui, per praėjusias Kalėdas atlikome barokinę muziką – Dietericho Buxtehude's kantatą su dviem smuikais ir klavesinu, beje, be dirigento, ir tai buvo gana didelis iššūkis chorui. Per šias Velykas giedojome Antono Brucknerio motetus ir kelis šiuolaikinius kūrinius, o šiuo metu mokomės vienas labai romantiškas Josefo Rheinbergerio Mišias. Esame dainavę ir šiuolaikinės muzikos, pavyzdžiui, Kristinos Vasiliauskaitės motetus, skirtus Didžiajam penktadieniui. Pramogai dainuojame ir gospelą, esant progai – harmonizuotas lietuvių liaudies dainas ar išdailas, nuo Juozo Naujalio iki Vaclovo Augustino, nes jaunimui svarbu nepamiršti savo šaknų.

"Exaudi" – kreipimasis į Dievą ir žmones muzikos garsais– Iš tiesų senoji muzika kainuoja daugiau darbo įvairiais aspektais. Norint ją atlikti pirmiausia reikia suprasti, kokia tai muzika – kaip mąstyti ją atliekant, kaip kitaip jausti pulsuojantį ritmą mintyse, kadangi visa muzikinės notacijos sistema ir muzikos samprata tuomet labai skyrėsi nuo dabartinės muzikos. Aš labai stengiuosi ugdyti savo chorą ir visuomet jiems sakau, kad kūrinys yra tarsi vaikas – reikia jį pažinti, su juo susidraugauti ir mylėti besąlygiškai, nes kiekvienas jų turi savo charakterį, savo žinią, savo nuotaiką, savo grožį. Ir nors negalėčiau sakyti, kad ankstyvoji muzika mūsų repertuare dominuoja, vis dėlto manau, kad tai, jog ją atliekame, yra svarbus dalykas, nes ji turi savo žavesio, o Lietuvoje skamba gana retai. Esame dainavę renesanso klasikų kūrinių – O. di Lasso, G.P. da Palestrinos, T.L.de Vittorios kompozicijų. Mokomės chorinę muziką įvairiausiomis kalbomis – ir lotyniškai, ir angliškai ar net prancūziškai, neretai, tai didelis iššūkis. Kad ir jau minėta D.Buxtehude's kantata, kurią atlikome vokiškai – ši kalba choro nariams pasirodė pernelyg kieta. Kartais kliūva ir daugiabalsės muzikos šešiais ar net aštuoniais balsais a cappella, tai yra gana sudėtinga, tačiau tie kūriniai yra be galo gražūs, išsiskleidžia tarsi nuostabi gėlė su nuostabia harmonija.

– O kaip publika reaguoja į renesanso ir baroko muzikos skambesį? Juk ne paslaptis, kad ji yra pratusi prie tradiciškesnio – klasicistinio ar romantinio repertuaro, o čia – visai kita estetika.

– Tikriausiai kiekvienas žmogus turi skirtingą priėjimą prie skirtingos muzikos. Galbūt vienas užsimerks ir ta muzika gėrėsis, kitam ji bus tiesiog raminanti, nesukelianti didelio susižavėjimo. Tiesa, kad publika dažnai džiaugiasi galėdama atpažinti tam tikras melodijas. Tačiau turiu pasakyti, kad žmonės labai reaguoja ir į tai, kaip ta muzika yra atliekama. "Exaudi" choras iš tiesų pasižymi labai nuoširdžiu, šiltu ir spalvingu skambėjimo tembru, iš širdies kylančiu giedojimu. Tuomet ta muzika ir paliečia kitaip – tai, mano nuomone, yra nesulyginama su vien tobulai profesionaliu ir švariu dainavimu, tačiau įdedant mažiau širdies ir jausmų, trūkstant bendrystės ar neskelbiant  tos žinios, kuri glūdi kūrinių tekstuose. Beje, iš "Exaudi" skambesio kartais būtų sunku atspėti, kad tai neprofesionalus choras, nes keliame sau aukštus reikalavimus, bet renkamės įveikiamus iššūkius ir stengiamės subtiliai ir atidžiai atlikti kūrinių interpretacijas.

– Nemanote, kad lietuviška publika nedaug išmano apie  senąją muziką? Juk ją girdime retai. Kaip yra Austrijoje, kur studijavote?

– Austrijoje kitoks balansas tarp publikos, kuriai įdomi klasikinė muzika, ir tų, kuriems jos reikia mažiau. Susidariau tokį įspūdį, kad ten yra daugiau kultūra besidominčių žmonių, ją vertinančių, turinčių savikritišką mąstymą. Todėl natūraliai ir įvairesnės koncertinės muzikos paklausa yra gyvesnė, ir ne tik didmiesčiuose, bet ir mažuose miesteliuose. Be to, juose yra ir daugiau kolektyvų, atliekančių klasikinę muziką, koncertų ar festivalių rengėjų, tad ir publikos. Ir Lietuvoje norėtųsi muzikantams linkėti, kad jie nesikoncentruotų tik į veiklą sostinėje ar tik didmiestyje, bet drąsiau grįžtų į savo gimtinę ir sukurtų kažką naujo. Tuomet lavėtų ir publika. Žinoma, tai nėra labai lengva, tačiau daug kas priklauso nuo pačių žmonių iniciatyvos.

– Ką jums pačiam reiškia senoji muzika? Kaip ja susidomėjote?

– Su senąja muzika geriau susipažinau išvažiavęs į Zalcburgą, kur Mozarteum universitete studijavau vargonus ir sakralinę muziką. Ten pagal studijų programą mokiausi groti klavesinu, klavikordu, hamerklavyru (senoviniu fortepijonu – aut. past.), o studijuodamas kamerinę muziką – basso continuo grojimo būdų. Senoji muzika sužavėjo savo laisve, kai akompanimentas užrašytas basso continuo principu: parašoma tik bosinė linija kairei rankai, o viršutinius balsus tenka sukurti atlikėjui pagal harmoniją, kartais pažymėtą skaičiais. Tokiu būdu gali dalyvauti kūrimo procese su labai seniai gyvenusiais kompozitoriais, kartu išlaikydamas ir kūrinių autentiškumą, nes, norint atlikti tokią muziką, reikia labai gerai išmanyti to meto harmoniją, kontrapunktą, estetiką ir daugelį kitų dalykų.

Kitas aspektas, kuris mane labai žavi, – instrumentas tuomet buvo traktuojamas kaip žmogaus balsas, tad grojant renesanso ar ankstyvojo baroko kūrinius, tenka įsivaizduoti tekstą, tarsi iškalbėti ir išartikuliuoti žodžius, papasakoti istoriją. Tai yra labai įdomu. Vėliau, mokydamasis Graco menų universitete šalia vargonų, improvizacijos, dirigavimo, solinio dainavimo, liturgikos ir daugelio kitų dalykų, studijavau ir grigališkąjį choralą, tad ten turėjau galimybę artimiau susipažinti tiek su pačiu choralu, tiek su esminiais nemenzūrinės (ritmiškai nepadalijamos – aut. past.) vokalinės muzikos principais.

– Studijavote Austrijoje. Kodėl grįžote į Lietuvą?

– Mano tikslas buvo pasisemti žinių ir įgūdžių užsienyje, tačiau nuo pat pradžių planavau baigęs studijas grįžti ir dalytis tuo, ką gavau, čia, namuose, nes Lietuva man labai brangi. Branginu savo gimtąją kalbą – jokia kita kalba negalėčiau taip pajausti kiekvieno žodžio, kurti poezijos, dalytis mintimis, tikėjimo supratimu su žmonėmis. Norėčiau, kad mano būsimi vaikai turėtų šaknis, žinotų, iš kur jie kilę, kam priklauso, kalbėtų gimtąja kalba. Užsienyje, nors materialiai ir geriau, visa tai galima labai greitai prarasti. Dar vienas dalykas – jaučiu pašaukimą pedagogikai: noriu mokyti vaikus, paauglius, net ir suaugusiuosius, savo patirtimi ir susižavėjimu muzika dalytis savo gimtojoje šalyje.