Gyvenimo istorijos

Kokia gali būti gyvenimo istorija, kaip ją papasakoti pagaviai, nekasdieniškai ir kartu jautriai, humaniškai, klausia 2-asis tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis (angl. International Photography and Media Art Festival, IPMA). Dviem žodžiais apibrėžta atviro kvietimo tema yra visiškai demokratiška ir kviečia į medijas pasižiūrėti kaip į raktą, kuris išlaisvina, bet ne į kaip rėmą, kuris riboja.

Per 40 perspektyvių menininkų iš viso pasaulio, penkių Lietuvos ir užsienio kultūros atstovų vedamos paskaitos, parodų atidarymai ir pirmą kartą viešai pristatoma A. Sutkaus spalvotų fotografijų ekspozicija – vienintelis tokio pobūdžio renginys Europos regione lankytojams visą spalio mėnesį siūlys kokybišką, šiuolaikišką ir gyvenimo istorijų kupiną turinį.

2023 m. pirmą kartą įvykęs Kauno kolegijos organizuojamas festivalis jau anuomet subūrė ne vieną tūkstantį lankytojų, tapo niša bendrauti ir bendradarbiauti šiuolaikiniams menininkams, profesionalams ir studentams.

Diskutuoti apie dirbtinį intelektą praėjusį kartą kvietęs festivalis šiais metais siekia būti arčiau savo lankytojų.

„Kiekvieno IPMA festivalio tema tampa savotišku veidrodžiu, atspindinčiu mūsų visuomenės pulsą ir aktualijas, – sako festivalio vadovė Svetlana Batura. – Šiemet festivalis gręžiasi į kiekvienos asmenybės būties ir likimo temas, kurios, susidūrus su pandemija ir karu, tapo itin aktualios. Rinkdamiesi šią temą, siekiame apmąstyti gyvenimo istorijos sudėtingumą – nuo asmeninio patyrimo iki kolektyvinės patirties. Smalsu, kaip menininkai iš viso pasaulio šią fundamentalią temą nagrinėja įvairiais būdais ir išraiškos priemonėmis.“

Premjera: eksponuojamos spalvotos A. Sutkaus fotografijos. / Organizatorių nuotr.

Ne tik asmeninės patirtys

IPMA festivalyje planuojama pristatyti ne tik fotografiją, bet ir videoinstaliacijas, instaliacijas, šokio pasirodymą, imersinį meną, pakviesti į ekskursijas. Kūrinių centre – jautrios, bet daug kam rezonuojančios patirtys.

„Skaičiuoju mėnesius, tada – savaites, dienas, valandas, o prasidėjus sąrėmiams – skaičiuoju minutes. Po devynių mėnesių, 2017 m. lapkričio 16-ąją, gimsta mūsų dukra. Ši naujo gyvenimo pradžia į mano pasaulį atneša mirtingumo suvokimą“, – pasakojimą apie savo kūrybą pradeda fotomenininkas Mario Wazelis.

Ką reiškia augti su broliu, kuriam nustatytas autizmo spektras? Kiek atvirumo yra santuokoje? Kaip gedėti išėjusiųjų ir kaip gyvenimą pakeičia pirmoji nelaiminga meilė? Į kvietimą įvairiomis meno formomis kalbėti apie savo asmenines istorijas, praradimus ir atradimus atsiliepė menininkai iš daugiau kaip 47 šalių – Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Italijos, Portugalijos, Vokietijos, JAV, Kinijos ir kt.

„Kai 2017 m. mirė seneliai, mano šeimai teko per savaitę ištuštinti jų namus ir galiausiai juos parduoti. Dauguma senelių daiktų buvo atsitiktinai supakuoti – vos keli prisiminimai sąmoningai atrinkti ir nuvežti į rūsio kambarį mano motinos namuose Vindsbache, Bavarijoje, – pasakoja Nina Röder, festivalyje pristatysianti projektą „Champagner im Keller“. – 2020 m. pradžioje šio kambario durys buvo pirmą kartą atvertos. Su nuostaba ir melancholija apžiūrėjome visus daiktus, baldus ir, svarbiausia, mano močiutės drabužius.“ Šiame rūsyje per pirmąjį koronaviruso sukeltą karantiną menininkė kartu su mama ir kūrė fotografijas – portretus, autoportretus ir natiurmortus, naudodamos čia rastus daiktus ir kurdamos savotišką absurdo teatrą.

Karolina Wojtas. Funeral. / Organizatorių nuotr.

Karolinos Wojtas projektas „Funeral“ sukrečia nuo pirmojo pristatymo sakinio: „Su giliu liūdesiu pranešame apie K. Wojtas mirtį. Ji mirė sekmadienį, 2023 m. sausio 1 d. Neseniai Karolinai netikėtai buvo diagnozuotas agresyvios, superkvailos pirmos nelaimingos meilės sindromas (angl. Aggressive Super-Stupid First Unhappy Love, ASS-FUL sindromas). Ji neturėjo jokių galimybių pasveikti, buvo stipriai užpulta… atstūmimo.“

Menininkės projektas taip pat inspiruotas pastarųjų metų katastrofų – pandemijos, karo Ukrainoje. Dukart pagavusi save apimtą mirties baimės menininkė pradėjo gintis nuo jos savo pačios sumanytu būdu. „Galvojau, ką norėčiau vilkėti karste, kaip turėtų atrodyti mano laidotuvės ir pan. Parengiau vadovą savo motinai ir sudariau kelis aprangos komplektus, jei gulėčiau karste. Dėl to sugrįžau į gyvenimą ir viskas vėl buvo gerai. Tačiau keistos mintys apie mirtį manyje liko“, – intriguoja K. Wojtas.

Julijos Goyd projekto „Agota“ centre – iš žalios bulvės išdrožtas skulptūros kūrinys. „Laikui bėgant, bulvė, panašiai kaip ir bet koks gyvas organizmas, keičiasi ir transformuojasi. Jos paviršius raukšlėjasi ir trūkinėja, primindamas laipsniškus pokyčius, žyminčius laiko pėdsakus ir ant moters kūno. Senstant bulvės skulptūrai, atsiskleidžia gili prasminga istorija, kuri kalba apie fizinio grožio laikinumą ir priėmimą, apie tai, kad nieko nėra amžina. Bulvės paviršiaus raukšlės ir grioveliai meta iššūkį visuomenės normoms, kurios dažnai šlovina jaunatvišką tobulumą, bet ignoruoja gilų grožį, kuris ateina su branda“, – aktualią temą paliečia menininkė.

Julija Goyd. Agota. / Organizatorių nuotr.

A. Sutkaus spalvos

M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune vyksiantis festivalis pirmą kartą istorijoje pristatys ir Lietuvos fotografijos legendos Antano Sutkaus spalvotas fotografijas.

Vienas žymiausių Lietuvos fotografų nuo 1965 m. pradėjo kurti savo fotopasakojimus, įamžindamas akimirkas plačiose spalvotose skaidrėse. Parodoje bus pristatyta 80 autoriaus spalvotų kūrinių, unikalūs autoriniai kontaktiniai atspaudai, A. Sutkaus portretai ir garso įrašai.

Tai bus ne tik pirmoji A. Sutkaus spalvotų fotografijų paroda Lietuvos istorijoje, bet ir pirmoji galimybė menininko kūrinius išvysti tarp šiuolaikinių medijų meno kūrėjų. Parodoje bus eksponuojami ir iki tol nematyti kolegų žvilgsniai į Lietuvos fotografijos grandą, o programą lydės ir specialiai šiai parodai kurti audiovizualiniai darbai.

Paskaitą apie A. Sutkaus kūrybą skaitys vienas žymiausių Lietuvos filosofų, kultūros teoretikas, antropologas profesorius Gintautas Mažeikis.

„Šių metų naujiena – festivalio metu visos paskaitos vyks tarptautinės konferencijos formatu, o ekspozicijų architektūrą kurs Sigita Simona Paplauskaitė – mano manymu, geriausia Lietuvos parodų architektė, sugebanti apsilankymų parodose įspūdžius paversti nepamirštamais. Tikiu, kad IPMA festivalis tampa pavyzdžiu ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių mokymo įstaigoms, koks reikšmingas aukštosios mokyklos dėmesys gali būti skiriamas kultūrai ir visuomenės ugdymui ne tik studijų kontekste, bet ir plačiau, už jų ribų, netiesiogiai. Kauno kolegija šioje srityje tampa savotiška novatore“, – teigia S. Batura.