Įeinant į salę žiūrovus pasitiko pasikartojantis techno ritmas, mušantis repetityviai, tarsi širdies dūžiai. Viduryje salės moteris mechaniniu aparatu valė grindis. Kai kas pro ją tiesiog praėjo, nekreipdami dėmesio, tačiau įsižiūrėjus atidžiau, buvo matyti, kad ji palaikė intensyvų akių kontaktą su visais aplinkui esančiais. Buvo galima nujausti, kad ji – pasirodymo dalis. Pabaigusi „valyti“ ji nusirengė viršutinius drabužius, parodydama po jais slėptą sportinę aprangą ir kūno tatuiruotes. Staiga žiūrovai atkreipė į ją dėmesį, o atlikėja stovėjo viename iš salės kampų, lyg kažko laukdama. Kitame kampe ruošėsi kita atlikėja. Ji lėtai žengdama į salės vidurį, pamažu į muzikos ritmą pradėjo judinti galvą, pečius, rankas ir galiausiai kojas. Viena po kitos prisijungė ir ėmė iš viso šokti penkios moterys. Intensyviai, visu savo kūnu pajusdamos ritmą. Į ritmą judinti galvas ar kojas ėmė ir žiūrovai. Tai buvo išties užkrečiantis reginys.

Atlikėjos šokiui atidavė visą savo energiją, kiekvienos judesiai buvo panašūs, tačiau ir savotiškai skirtingi. Staiga suplojimas ištraukė žiūrovus iš iki tol tvyrojusio transo. Kurie net pašoko iš išgąsčio ir netikėtumo. Į šokį pradėjo pintis mums visiems pažįstami žingsneliai – suplojimai, įsikibimai vienas kitam į rankas, apsisukimai. Iš pažiūros, jie neatrodo tinkami trankiai techno muzikai, tačiau niekuo nesiskyrė nuo reivo šokio, o atlikėjos viską toliau atliko profesionaliai, toliau trykšdamos energija.

Pasirodymui artėjant prie pabaigos, dar grojant trankiam ritmui šokėjos ūmai susirinko į ratą salės centre ir uždainavo liaudišką dainą. Visiškai nenuspėjama performanso dalis tapo tuo, kas pasirodymą pavertė daug didesniu ir gilesniu nei žmogaus judesys.

„While we are here“ – aukščiausio lygio šokio performanso pasirodymas. Kiekvienas žiūrovas jį tikriausiai interpretavo skirtingai. Jam pasibaigus pati ilgai tyrinėjau jo prasmę, apsistojau prie reikšmės, kuri slypėjo pačiame pavadinime – „Kol mes dar čia“.

Matant, kaip šokėjos laužo savo fizinio kūno ribas ir atiduoda visą save, kaip jos pavargsta, kaip sustoja, tačiau vėl atranda nenuilstamą norą šokti, pačiai norėjosi prie jų prisijungti ir pajusti tą pačią euforiją. Atrodo, jos kvietė judėti ir jausti savo kūną – tol, kol mes visi dar esame čia. Folkloro šokio elementų jungtys priminė, kad žmonės visada šoko ir jautė bendruomeniškumo poreikį. Šokis buvo visada, kaip ir bendruomenės paieškos. Tik šiuolaikiniame pasaulyje tai gali atrodyti kitaip, pavyzdžiui, reivo pavidalu.

Pasirodymo kūrėja L. Vereertbrugghen studijavo reivo šokį, pastebėjo jo panašumus su liaudies šokių motyvais, – taip ir kilusi šio pasirodymo idėja. Kaip ir lietuvių tautiniuose šokiuose, bendruomeniškumas ir komandinis darbas yra bene svarbiausia šokio atlikimo dalis. Tai – ne vieta bandyti individualiai parodyti savo talentą, šokėjų gebėjimai geriausiai atsiskleidžia, kai jų kūnai virsta vienu dirbančiu organizmu. L. Vereertbrugghen šio bendruomeniškumo trūkumą įžvelgė ir šių dienų pasaulyje, kur kiekvienas atsako tik už save. Todėl pasirodymas, nors ir švenčia kiekvienos iš šokėjų individualumą, primena žiūrovui kolektyvo svarbą. Kas bebūtų – reivas, folkloras, stepas, tango ar bet koks kitas šokis, – jų visų pagrindinis fenomenas yra tas pats: žmonės susiburia kartu ir kuria naują laikiną erdvę, tarsi savo atskirą gyvenimą burbule, kur tarpusavio santykiai tampa patys svarbiausi.

Pasirodyme galėjo lietis bet kokie du skirtingi šokio stiliai (žinoma, reivas ir folkloras sudarė estetiškai stulbinantį vaizdą) ir tie du šokiai puikiai tiktų tarpusavyje, nes kolektyvinio šokio esmė yra bendruomenė. „While we are here“ jungia praeitį ir dabartį, ritualą ir klubinę kultūrą, individualią ir kolektyvinę žmogaus patirtį. Tai – daugiau nei šokio performansas: tai socialinis ir kultūrinis komentaras apie mūsų santykį su kūnu, ritmu ir bendruomene.