Fotografas Mindaugas Kavaliauskas suteikia retą progą žvilgtelėti į Lietuvą prieš du dešimtmečius – metą, kai, pasak jo, Vakarų Europai atrodėme kaip zoologijos sodo gyventojai: kartais linksmi, komiški, naivūs, verti gailesčio, o kartais ir baisoki.

Naujausią M. Kavaliausko fotografijų knygą  „D., G. ir Kiti“ vienija paminklo Stasiui Dariui ir Steponui Girėnui Kaune motyvas, tačiau tai – ne oficialus istorinis, o meninis albumas, savotiška ankstyvosios Nepriklausomybės laikų kronika. Interviu su M. Kavaliausku kalbamės apie laikotarpį, kuris „nebuvo nei gražus, nei lengvas“, pasikeitusias paminklų madas bei žmones, kuriuos verta vadinti didvyriais.

– Kokiai auditorijai skirta naujausia Jūsų knyga?

– Šioje knygoje sujungiamos trys siužetinės linijos: paminklo S. Dariui ir S. Girėnui statyba, mano asmeninis gyvenimo kelias, to meto fotografijos technikos apžvalga. Daug dėmesio skiriu to laikmečio emociniam fonui. Jį perteikia įvairiausios detalės, pradedant muzika, kurios klausydavausi, baigiant užrašu „Red army go home“ (angl. Raudonoji armija, eik namo – aut. past.) ant statomo paminklo tvoros. Manau, kad knyga turėtų būti įdomi manajai kartai, pergyvenusiai 1990-ųjų pasikeitimų vajų. Ypač tiems, kurie patys fotografuodavo – nes knygoje prisimenu ir to laikmečio gudrybes, kurių tekdavo griebtis nuotraukoms pagerinti. Ar, pavyzdžiui, pasakoju, kodėl lūždavo fotoaparatų „Nikon“ rankenėlės: naudodavome labai storas rulonines fotojuostas. Jas gaudavau pasibaigusio galiojimo – iš bankrutavusių fabrikų, nes taip būdavo pigiau...

– Minėjote, kad ankstyvosios Nepriklausomybės metai nebuvo nei gražūs, nei lengvi...

– Tikrai taip. Pavyzdžiui, dėl nuolatinės baimės, kad mūsų „žvėriukai“ ar ką tik įvesti litai tuoj nuvertės, pirmaisiais Nepriklausomybės metais užsienio valiuta buvo vertybių reitingo viršūnėje. Pirmąsias kelias stipendijas aš iškart nešdavau į valiutos keityklą ir gaudavau keturis-penkis dolerius, kuriuos taupiau kelionei į užsienį. Gerai, kad buvau miestietis ir mano kasdienybės kaštus dengė tėvai. Tačiau ką reikėdavo sugalvoti kitiems studentams, kokiomis veiklomis užsiimti, kad prasimanytų pinigų? Jei dabartinės „iPhone“ kartos jaunikaičiai atsidurtų tame laikmetyje, jiems būtų šokas suvokus, kokios ribotos tuomet buvo visos galimybės. Kita vertus, mano kartos žmonės turėjo savų stiprybių: mokėjome laukti, pakentėti, džiaugtis tuo, ką užsidirbdavome, rasdavome ar gaudavome.

– Susitaupęs iš stipendijos, užsidirbęs pinigų fotografuojant, pradėjote keliauti po užsienį. Knygoje rašote, kad Vakarų Europai postsovietinių šalių gyventojai buvo panašūs į zoologijos sodo gyventojus. Kodėl taip manote?

– Ši mintis man kilo klausantis grupių „U2“ ir „Queen“, kurios skelbė įdomias įžvalgas apie savo laiką. Mane labai „vežė“ jų albumų pavadinimai: „Achtung Baby“, „Zooropa“. Šiuo pavadinimu airių vyrukai „nevyniodami į vatą“ pasakė, kad kritus Berlyno sienai, Europa tapo panaši į zoologijos sodą. Sunkoka tik nuspręsti, kurie žmonės tame kontekste būdavo zoologijos sodo žiūrovai, o kurie – eksponatai. Vis dėlto manyčiau, kad tie žvėreliai – tai mes, kurie iš visų jėgų veržėmės į Vakarų Europą, kaip į gyvenimo gėrybių muziejų. Ten nubėgę pakliūdavom lyg į sceną priešais žiūrovų pilną salę, patys virsdavome eksponatais. Savo stiliuku, manieromis Europai ir pasauliui mes buvome tikrai įdomūs egzemplioriai: tai ne ta šakute valgydavome, tai važinėdavome „plikomis“ padangomis ir t.t. Perfrazuojant „U2“ albumo pavadinimą „Zooropa“, galima buvo daryti išvadą, kad naujos Europos zoologijos sode mes buvome tie žvėriukai, patekę į laisvę - kartais linksmi, komiški, naivūs, verti gailesčio, o kartais ir baisoki. Reikėjo dešimtmečio, kad pastarasis amplua taptų visuotiniu stereotipu.

– 1992-1993 metais, kai statytas paminklas S. Dariui ir S. Girėnui,  buvote Vytauto Didžiojo universiteto studentas. Leidinyje rašote, kad ir mintis šias statybas fotografuoti kilo žygiuojant Ąžuolynu į rytines paskaitas...

– Tuo metu anglų kalbos paskaitos man vykdavo buvusioje Metalo gatvėje, Aukštuosiuose Šančiuose. Kadangi nenorėjau iš Žaliakalnio troleibusu dardėti per visą miestą, likdavo vienintelis kelias – pėsčiomis per Ąžuolyną. Tuomet anglų kalbą dėstė amerikietė Laura Stevens, kuri, kaip ir kiti į Lietuvą atvykstantys amerikiečiai dėstytojai, mus nuolat kvietė šypsotis. Ji ir dabar jau šviesios atminties Čikagos priemiesčio Cicero vaikas Arvydas Žygas, dėstęs antropologijos kursą, iš dėstytojų minios išsiskyrė tarsi užstrigusia šypsena. Per „rimtąją“ paskaitos dalį, užduodami namų darbus, skelbdami atsiskaitymo datą, rašydami pažymį, nesvarbu, penketą ar dvejetą – jie visada šypsodavosi!

Tuo metu Vytauto Didžiojo universitete dėstė nemažai amerikiečių, tarp jų ir Amerikos lietuvių, kurių paskaitos būdavo nepaprastai įdomios, kitokios. Jų klausydavosi ne tik tie, kuriems tie kursai būdavo privalomi – studentai ateidavo ir savo noru.

– Paminklo ir jo aplinkos nuolatinis stebėjimas tęsėsi iki 1993 metų liepos, paminklo atidengimo ceremonijos. Minite, kad tai buvo vienas paskutiniųjų Sąjūdžio nuotaikomis alsavusių masinių renginių?

– Jame dalyvavo didžiulė minia kauniečių, o po Kovo 11-osios tai nebuvo dažnas atvejis. Atrodė, kad tiems susirinkusiems žmonėms buvo svarbus ir S. Darius, ir S. Girėnas, ir atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Kalbas sakė pirmasis LR prezidentas Algirdas Brazauskas ir Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Vienas jų buvo nušvilptas, o kitas – pasitiktas audringomis ovacijomis. Tai buvo gana tipiška Kaune... Neprisimenu, kad toje Kauno vietoje dar kada nors būčiau matęs tiek daug žmonių. Tiesa, dar yra fotografija iš tos dienos, kai minios vingiavo eilėmis į stadioną susitikti su popiežiumi Jonu Pauliumi II-uoju.

– Galbūt S. Dariaus ir S. Girėno paminklas šiuo metu atrodo užmirštas ir apleistas?

– Man, ramybę ir atsitraukimą nuo minios mėgstančiam žmogui, tai neįtikėtinai graži ir įdomi erdvė, gyvenanti savoje idilėje tarp dviratininkų, jaunimo, studentų, sportininkų, vieno kito atsitiktinio praeivio. Europoje paminklai dažnai statomi miesto kultūriniame ar komerciniame centre, kuriame juda minios žmonių. Šis paminklas nutolęs nuo turistų srauto, nuo miesto centro, net nuo viešojo transporto stotelės tarsi aviaciniu atstumu.  Tačiau dėl to jis man atrodo toks elegantiškas ir neagresyvus. Labai gražu, kai prie paminklo ateina mamos ar tėčiai su mažais vaikais ir žaidžia slėpynių, bėgdami ratu aplink postamentą.

– Minėjote, kad dabar jau nebestatomi ir tokio gigantiško dydžio paminklai....

– Ko gero, tai vienas paskutiniųjų tradicinių paminklų, kuris buvo iškeltas kaip skirtas žiūrėjimui į dangų. Praeitą savaitę teko fotografuoti paminklo atidengimą tarpukario šviesuoliui Pranui Dauniui. Tas paminklas žmogaus ūgio, be jokios pakylos, ir kaskart važiuodamas pro šalį palaikau jį gyvu žmogumi. Tokiu būdu sukuriamas labai žmogiškas santykis su aplinka, su visais praeinančiaisiais. Šia prasme S. Dariaus ir S. Girėno paminklas įkūnija tą epochą, kai rinktinius didvyrius labai aukštinome, norėjome orientuotis tik į pačius didžiausius idealus.  Tiems, kas skaitys ir vartys mano knygą, turbūt susidarys įspūdis, kas aš savo didvyrių ratą gerokai praplėčiau. Tie „Kiti“, minimi knygos pavadinime, man turbūt net svarbesni negu „D.“ ir „G.“. Daug susitikimų su šiais žmonėmis  įvyko vos per kelis žingsnius nuo paminklo Atlanto nugalėtojams. Fotografijose – mokslo draugai, giminės, kolegos ir visuomenės lyderiai, tarp kurių Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Arvydas Žygas, Giedrius Kuprevičius, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Popiežius Jonas Paulius II-asis, krepšinio žmonės Arvydas Sabonis, Mindaugas Timinskas, Mindaugas Žukauskas, fotografai Gintaras Česonis, Algirdas Kairys ir daugelis kitų.

Skaitytojui norėjosi pasakyti, kad didvyriais gali būti ir tie, kurie vaikšto tarp mūsų. Juos mylėti ir vertinti reiktų esamuoju laiku, o ne tuomet, kada beliks tik statyti paminklus.

M. Kavaliauskas – fotografas, parodų kuratorius, leidėjas, fotografijos dėstytojas. Baigė meno istorijos bakalauro ir magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete, Kaune (1996 m. ir 2000 m.). Fotografiją ir meno istoriją studijavo Kauno fotografijos meno mokykloje (1989–1992 m.), „École nationale de la photographie“ (Arlis, Prancūzija, 1997–1998 m.), „École nationale supérieure des beaux-arts“ (Paryžius, 1998 m.), Lozanos universitete (Šveicarija, 2000–2001 m.). Nuo 2004 m. iki dabar kuruoja „Kaunas Photo“ festivalį. Yra surengęs apie 30 asmeninių parodų, dalyvavęs daugiau nei 20 kolektyvinių projektų, išleidęs tris fotografijų albumus.