Laikais, kai šalies fotografijoje vyravo perdėtai romantizuotas žvilgsnis į gyvenimą, fotomenininkas su bendražygiais kreipė dėmesį į kasdien matomus nudėvėtus buities daiktus, praeivių mindžiojamas šaligatvio žoles, nelygiame kelio grunte susikaupusias balas. Prie sovietinio gazuoto vandens automato fotografijos priklijuotas skutimosi peiliukas ar cigarečių "Prima" pakelis – R.Pačėsa nesivaikė fotografijos madų, tačiau mokėjo, pasitelkdamas paprastus kasdienybės objektus, atskleisti begalybės įžvalgas.

Pokalbis su parodos "Geltona gulbė neatplauks" kuratoriais – fotografijos kritike Agne Narušyte (A.N.) ir fotografu Gintaru Zinkevičium (G.Z.) – apie neatrastą R.Pačėsos kūrybos pusę, fotografų bendruomenę siutinusius darbus ir gebėjimą banalybės pasaulio daiktus perkelti į meno lauką.

– Parodoje pirmą kartą pristatomi visi R.Pačėsos kūrybos etapai – ne tik grynoji fotografija, bet ir montažai, koliažai, monotipijos ir autoportretai. Ką galbūt dar nežinomo apie šį fotografą galima atrasti parodoje?

A.N.: R.Pačėsa paliko šį pasaulį niekad taip ir nesurengęs retrospektyvinės parodos. Dabar, kai jo kūrybinis kelias jau pasibaigęs, norėjome atskleisti menininko kūrinių įvairovę, skylančią į tris etapus. Pirmajam priskiriama klasikinė, nespalvota fotografija. Antrasis etapas prasidėjo apie 1990-uosius, kai į Lietuvą atkeliavo postmodernistiniai eksperimentai – fotografas kūrė koliažus, piešė ir rašė ant nuotraukų. 2007 m. R.Pačėsai įsigijus skaitmeninį fotoaparatą prasidėjo trečias – spalvotasis – etapas. Būtent tada jis labiausiai išgrynino savo žvilgsnį, tiesiog meistriškai įvaldė spalvas. Parodoje pristatome ir R.Pačėsos kurtas monotipijas, kurias jis pradėjo spausti apie 1993 m., susidraugavęs su menininke Vega Vaičiūnaite. Šios jų kūrybinės bendrystės – ištisas monotipijų archyvas. 1994-aisiais R.Pačėsos kūryboje buvo tikras monotipijų pakilimas – kartais per dieną jis atspausdavo net keliolika jų. Monotipijų liko tiek daug, kad būtų galima rengti atskirą parodą – pasirodo, R.Pačėsai tai buvo itin svarbi sritis. Tačiau kalbėdami apie jo kūrybą jas ilgai ignoravome, koncentruodamiesi ties fotografijomis. Parodoje norėjome apžvelgti visą menininko kūrybos raidą ir patys atrasti, kas iš tikrųjų buvo tas Pačėsa.

G.Z.: Šiek tiek patikslinsiu Agnės mintį apie R.Pačėsos kūrybos etapus. Pirmasis, nespalvotos, fotografijos etapas vis dėlto nebuvo klasikinis, kaip buvo įvardyta prieš tai. Taip, tuo metu jo kurtos fotografijos buvo nespalvotos, kaip ir kitų to laikotarpio fotografų, tačiau jos buvo išvalytos nuo visų lietuviškosios fotografijos mokyklos tradicijų. R.Pačėsa jas valė ir švarino iki visiškai kitokios – pasaulinio lygio – fotografijos. Didelę įtaką jam darė čekų fotomenininkas Josefas Sudekas. Įkvėptas šio kūrėjo R.Pačėsa bandė prisijaukinti jo fotografijos stilių, tačiau greitai atrado savo komponavimo būdus, pradėjo ant nuotraukų rašyti tekstus ir pavadinimus, kurie stebino tų laikų lietuvių fotomenininkus. Šie tekstai būdavo drąsūs, sąmojingi, priartinantys prie žmogaus egzistencijos klausimų – tiesiog chuliganiškas aktyvus atsiribojimas nuo to meto romantiškosios tradicijos. Antrasis, eksperimentinis, etapas: koliažai, monotipijos, bendravimas su V.Vaičiūnaite – jam pačiam buvo itin svarbus. Tiesa, eksponuoti savo kurtų monotipijų parodose jis nedrįso. Būta kelių nedrąsių bandymų kuratorių iniciatyva, bet iš esmės šioje parodoje jos yra eksponuojamos pirmą kartą. Trečiasis R.Pačėsos kūrybinis etapas prasidėjo Marijampolėje, prisijaukinus skaitmeninį fotoaparatą – tai jo kūrybai pridėjo dar vieną stiprų sluoksnį – atsirado spalva. Mane žavi tai, kad šių paskutiniojo periodo darbų išlikę nemažai ir prie jų gali vis grįžti ir grįžti, atrasdamas vis naują Pačėsą.

A.N.: Taip, jų išlikę tikrai daug, o štai su antrojo etapo fotografijomis sudėtingiau. Didelė jų dalis išdovanota, parduota arba tiesiog dingusi. Rengdami parodą susiekėme su žmonėmis, kurie, žinojome, namuose turi šių darbų, tačiau kai kurie niekaip negalėjo jų atrasti. Šios fotografijos vienetinės – jei R.Pačėsos dovanoto darbo asmuo neišsaugo, jis pražuvęs visiems laikams.

– Kuo įdomios šios viešai dar neeksponuotos monotipijos?

A.N.: Iki šiol buvo surengtos tik dvi R.Pačėsos kūrybos parodos, kuriose eksponuotos ir kelios monotipijos. Šioje parodoje pristatome jų daug daugiau, sukurtų įvairiais laikotarpiais. Pirmoji monotipijų paroda įvyko 1994 m., kai menininkas buvo tik pradėjęs jas kurti. Antroji eksponuota 2001 m. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Iš jos prisimenu apie dešimtį panašios stilistikos monotipijų – visą plokštumą dengiančių spalvotų raizginių, primenančių abstraktaus ekspresionisto Jacksono Pollocko tapybą. Tik tada, kai R.Pačėsos mama Mirga Pačėsienė nusprendė G.Zinkevičiui perduoti jo palikimą, pamačiau, kokias įvairias monotipijas jis kūrė. Buvo galima aptikti ir skubrių piešinių ant vyniojamojo popieriaus, apklijuotų aplikacijomis, piešinių tušu, labai įdomi jo veidrodiniu būdu sukurta autobiografija. Keitėsi ir popieriaus pasirinkimas, stilistika. Galima pastebėti, kad kiekvienais metais monotipijų kūrimo procese R.Pačėsa atrasdavo ką nors naujo. Parodoje stengėmės atskleisti būtent tą įvairovę – tokios, man atrodo, žiūrovai tikrai nėra matę.

G.Z.: Kai R.Pačėsos mamos sprendimu man atiteko visas jo kūrybinis palikimas, gavome nuostabią progą jį ištyrinėti – gerą pusmetį nardėme visoje šioje ir puikiai pažįstamoje, ir visai nematytoje kūryboje, ieškojome įdomiausių variantų, galvojome, ką publikai pristatyti būtų aktualiausia. Dabar mūsų laukia dar vienas darbas – knyga, atskleidžianti R.Pačėsos kūrybos visumą.

Kasdienybės šiukšlytes R.Pačėsa meistriškai perkelia į meno lauką, tarsi fotografuodamas pakeliui rastą eilėraštį.

– Kas dar naujo bus atskleidžiama knygoje?

A.N.: Rengdami knygą stengėmės kiek įmanoma daugiau išsiaiškinti apie R.Pačėsos kūrybą ir gyvenimą. Šalia mano, ilgesnių nei parodoje, tekstų įtraukėme ir kitų autorių publikacijų iš ankstesnių R.Pačėsos gyvenimo etapų. Pavyzdžiui, menotyrininkės Gražinos Kliaugienės-Skabickaitės recenziją apie R.Pačėsos eksperimentinių fotografijų parodą, G.Zinkevičiaus ir R.Pačėsos pokalbį apie jo gyvenimą Marijampolėje, rašytojo Herkaus Kunčiaus tekstą apie menininko kurtas monotipijas, Virginijaus Kinčinaičio recenziją apie šios retrospektyvos variantą Fotografijos muziejuje Šiauliuose. Knygoje atskleidžiamas ir nelabai žinomas faktas, kad R.Pačėsa kurį laiką dirbo fotografu žurnale "Tango". Dešimtojo dešimtmečio pradžioje šį šiuolaikinės muzikos žurnalą pradėjo leisti rašytojas Robertas Kundrotas. Jame būdavo galima rasti įvairiausių interviu su įdomiais to meto avangardinės muzikos kūrėjais ir atlikėjais. Pasirodo, juos fotografuodavo R.Pačėsa. Kurį laiką negalėjome patikėti, kad būtent jis nufotografavo tuos portretus, kadangi portreto žanras su R.Pačėsos pavarde tiesiog nesiasocijuoja. Atkreipkime dėmesį, kad parodoje eksponuojamas vienintelis jo kurtas, brolio, portretas. Tačiau ant žurnale spausdintų fotografijų randame užrašą, kad tai R.Pačėsos darbas. Savo fotografijomis – Vilniaus vaizdais, daiktų detalėmis – jis taip pat iliustruodavo ir straipsnius. Pavyzdžiui, Roberto Kundroto esė "Garsų skulptūra" iliustruota jo koliažu – ant neryškaus peizažo užklijuota automobilio variklio fotografija. Šis muzikos ir fotografijos dialogas man atrodo labai svarbus, kadangi muzika R.Pačėsos gyvenime užėmė ypatingą vietą. Jis mėgo groti džiazą ir netgi kurį laiką studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete, tad ir jo darbas "Tango" žurnale nebuvo atsitiktinis.

– R.Pačėsa vadinamas vienu pirmųjų postmodernizmo atstovų mūsų šalyje – tuomet, kai Lietuvos fotografijoje dominavo romantizmas, šis menininkas savo kūryba tarsi šaipėsi iš perdėto rimtumo ir jausmingumo. Gintarai, jūs priklausote tai pačiai fotografijos srovei, su R.Pačėsa buvote draugai. Prisiminkite 1980-uosius ir atskleisti, kaip tuo metu vyravusios Lietuvos fotografijos kontekste buvo sutikti kanonų neatitikę fotomenininko darbai, kaip vyresnieji kolegos reagavo į avangardinius jo kūrybinius sprendimus?

G.Z.: Buvau jauniausias avangardinio šešetuko narys. Prie Alfonso Budvyčio, Algirdo Šeškaus, Vytauto Balčyčio, Violetos Bubelytės ir R.Pačėsos prisidėjau tik praėjus trejetui metų nuo pirmųjų vadinamųjų skandalų 1980-aisiais. Visi jie susipažino Jaunųjų fotografų parodoje, pristatydami pirmuosius savo darbus. Šie darbai tuometį fotografijos pasaulį siutino ir šokiravo, penketukas pašaipiai būdavo vadinami modernistais ir minimalistais. Kartais dėl to jiems būdavo sutrukdoma dalyvauti parodose. Į šią srovę įsiliejau apie 1983 m., kai jie buvo suformavę stiprų flangą ir Nidos fotografijos seminaruose jau sulaukdavo nemažo šalininkų palaikymo. Ypač didelis palaikymas buvo juntamas iš dailininkų pusės – šie sakydavo, kad postmodernizmas – vienintelė įdomi fotografijos kryptis, o visa kita tėra banalybės. Su vis didėjančiu palaikymu atsirado dar daugiau drąsos – išsijudinome netgi iki politinių protestų ir visiško eksperimentavimo, kurio pavyzdys gali būti minėtasis R.Pačėsos antrasis kūrybos periodas. Tačiau tam, kad tai pasiektume, prireikė viso dešimtmečio. A.Šeškus, pavyzdžiui, nuolat buvo kaltinamas, kad eksponuoja tik blogas fotografijas, kritikai šaipėsi, kad jis nemoka tinkamai nustatyti fotoaparato. Tokias reakcijas sukėlė jo tarsi migla aptrauktos fotografijos. V.Budvytis vyresnių fotografų akimis buvo kaltas tuo, kad savo fotografijas nuolat išterliodavo visokiais medicininiais chemikalais. O iš mano kūrybos labiausiai užkliuvo fotografija "Talonas" – kaip buvo galima jį tokį didelį padaryti? R.Pačėsa tarp šios kartos fotografų išsiskyrė savo ypatinga akimi ir mąstymu. Iki pat mirties jis išliko tikru avangardinės fotografijos atstovu. Gaila, kad tuo metu visuomenė dar nebuvo pakankamai užaugusi ir nesuprato tokios fotografijos meniškumo. Senojoje mokykloje išskirtine akimi buvo laikomas Algimantas Kunčius, o postmodernistinės kartos grynuoliu, be abejonės, galima vadinti R.Pačėsą.

– Kalbėjote apie tris gana skirtingus R. Pačėsos kūrybos etapus. Kas juos visus jungia?

A.N.: Visuose etapuose išliko fotografijas papildantys tekstai. Iš pradžių jie būdavo dažni, vėliau vis retėjo, tačiau ta vieno ar dviejų žodžių poezija visuomet galėdavo apversti vaizdo prasmę ir atskleisti visiškai kitą jo istoriją. Pavyzdžiui, industrinio peizažo fotografijai suteiktas pavadinimas "Praskrido varna", nors jokios varnos ten nėra. Arba "Geltona gulbė neatplauks" – matome tiktai upės vaizdą su geltonai nuspalvintomis bulvinėmis saulėgrąžomis (topinambais). Taip pat visų etapų darbuose galima įžvelgti specifinę tvarką, nors nepasakytum, kad R.Pačėsa laikėsi kokios nors schemos. Ta vaizdų geometrija labai įdomi – paprastomis kasdieniškomis aplinkybėmis jis sugebėdavo atrasti pačėsišką kampą, kai daiktai sugula būtent taip, kaip reikia, o šešėlis tampa tarsi savarankiška būtybe, pradeda juos sekti. Visiems etapams būdingas ir kasdienybės stebėjimas – fotografijose galima atpažinti tuos pačius šaligatvius ir kitus besikartojančius artimiausios aplinkos objektus. Miestas jam visad buvo pilnas ironiškai liūdnos poezijos. Ar tai būtų cigarečių pakelio skiautė, užklijuota ant peizažo, ar užfiksuotos vaikų žaidimų aikštelės padangos – visas tas kasdienybės šiukšlytes R.Pačėsa meistriškai perkelia į meno lauką, tarsi fotografuodamas pakeliui rastą eilėraštį.

G.Z.: Pritariu minčiai, kad R.Pačėsa ypač daug dėmesio skyrė tiems patiems objektams. Šių vaizdų pasikartojimą galime įžvelgti ir pirmuosiuose etapuose, kai jis gyveno Vilniuje, ir paskutiniajame – marijampolietiškame. Viename interviu menininkas išsakė tokį požiūrį: fotografija nėra hobis, o rimtas darbas. Netgi fotografuojant kilimėlį kojoms valyti, reikia jį taip nufotografuoti, kad atsiskleistų visa jo kilimėliška esmė. Ir reikia fotografuoti tol, kol tai įvyks. Remdamasis šiuo požiūriu, R.Pačėsa vaikščiodavo po Vilnių, o vėliau ir po Marijampolę  nuolat tomis pačiomis vietomis. Pavadinčiau tai slampinėjimu. Tačiau šis slampinėjimas jokiu būdu nebuvo beprasmis. Galime aiškiai matyti, kad jis ieškojo tinkamos šviesos ir įspūdžio, o tuo metu jo galvoje sukosi tūkstančiai idėjų. Tad svarbiausiu, visa apimančiu R.Pačėsos bruožu įvardyčiau jo kūrybos pastovumą ir sąmoningą ilgai trunkantį tinkamo kadro ieškojimą.

– Agne, esate parašiusi knygą "Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje", kurioje nagrinėjate kaip devintojo dešimtmečio lietuvių fotografija atskleidžia sovietinės tikrovės nykumą ir nuobodulį. Kaip tai atsiskleidžia R.Pačėsos kūryboje?

A.N.: Galbūt daug kas paprieštarautų nuobodulio estetikos sąvokai. Tačiau man norėjosi atskleisti, kaip iš tikrųjų jautėsi žmogus, gyvendamas sovietinėje visuomenėje ir toje aplinkoje. Ne tik R.Pačėsos, bet ir visų anksčiau išvardytų lietuvių postmodernistų fotografų darbai puikiai išreiškia mano pačios savijautą paskutiniuoju sovietmečio dešimtmečiu. Tuo metu buvau paauglė, vėliau – studentė. Šių fotografų darbuose atpažindavau tą nykumą, kuri nuolat apimdavo mane sovietinio miesto erdvėse, nepasižymėjusiose nei estetiškumu, nei elementariu pagalvojimu apie toje architektūroje įkalintą individą. Tuo metu beveik niekas nesikeitė ir manęs neapleisdavo nuojauta, kad visada taip ir bus, o tu esi tik nereikšmingas žmogelis, gyvenantis nesvarbų gyvenimą. Visa tai atpažindavau tose fotografijose, įžvelgiau didžiulį šių kūrėjų talentą atskleisti kasdienybę tokią, kokia ji buvo – be įvykių, pilka, lėta. Svarbiausia, kad tą vizualinį ir egzistencinį nuobodulį fotografai naudojo kaip išraiškos priemonę iš jo paties, o ne meluodami apie gerą ir gražų gyvenimą, kūrė estetines patirtis, tarsi ragino pažvelgti į save, susikaupti, susikurti poeziją iš nieko. Jau atgavus nepriklausomybę ir pasibaigus sovietinei erai, viskas pradėjo keistis labai greitai ir man atrodė nuostabu, kaip anų laikų fotografijos gali sustabdyti akimirką ir priversti tave vėl pajusti tą stingdančią, bet dabar jau geidžiamą nykumą. Tie, kurie neskaitė mano knygos, kartais klaidingai galvoja, kad man tos fotografijos atrodo nuobodžios. Iš tikrųjų rašau ne apie tai – knygoje stengiuosi atskleisti, kaip meistriškai nuobodulio būsena panaudojama nuotraukose, leidžiant žiūrovui pajusti sovietinės tikrovės monotoniją ir kasdienybės vertę, o apmąstant nuobodžių situacijų beprasmybę, brukamos ideologijos absurdą, kartu įveikti ir savąjį egzistencinį nuobodulį. Šią mintį taip pat perteikia filosofo Walterio Benjamino citata, kurią pasirinkau knygos epigrafu: "Jei miegas yra fizinio poilsio apogėjus, nuobodulys yra dvasinio poilsio apogėjus. Nuobodulys yra svajonių paukštis, kuris prakerta patirties kiaušinį." Tai galėčiau taikyti ir R.Pačėsos, ir jo kolegų fotografijoms.