Gyvenimo tempas, perteklinės informacijos gausa, noras spėti visur su visais dirgina mintis, kurios sujaudintos ima triukšmauti galvoje. Kaip niekad trūksta laiko asmeninei tylai. Kalbantis su artimuoju stojus pauzei, imame nejaukiai jaustis... O juk, kaip sako džiazo muzikantas Vladimiras Tarasovas, pauzė – tai irgi muzika. „Garso apraiška, kurią aš mėgstu labiau nei kitas, yra tyla“, – sakė ir kompozitorius John‘as Cage‘as, sukūręs kompoziciją „4‘33“, kurioje nėra nė vieno garso.

Tylos fenomenas sudomino ir Gintarę Šiaulienę, kuri pabandė tapybiškai išreikšti tylos muziką. Perfrazuojant filosofą Arvydą Šliogerį, jos tapyboje siekiama mažiau beprasmiško triukšmo ir daugiau prasmingos tylos.

Būties nušvitimai įvyksta tik išsilaisvinus iš įprastų formų. Atsisakydama daiktiškų, figūratyvinių pradų ir giliai Lietuvos tapyboje įsišaknijusios ekspresionistinės dvasios, dailininkė panyra į atspalvių metafiziką, erdvės potyrius, kontempliatyvią švento laiko tėkmę.

Autorei svarbu užčiuopti ne tai, kas negirdėta ir nematyta, bet kas iš esmės negirdima ir nematoma, kas tik nujaučiama, tik tikima esant.

Postmodernioje vaizduotėje, anot Eugenijaus Ališankos, „šventuma pasitraukia į tylą, tuštumą, nieką“. Meninė kūryba tampa dvasinio ieškojimo keliu. Tokiu keliu galima vadinti ir minimalistinius, kontempliatyvius G. Šiaulienės kūrinius, išvedančius savo žiūrovą už verbalinio intelekto ribų. Jos paveikslai sustabdo ir įtraukia į apmąstymus, kreipdami mintis į begalybės, transcendencijos skambesį, pamatinį amžinybės, pakylėjimo troškimą. Gamtą, kaip įkvėpimo šaltinį, nurodantys kūrinių pavadinimai ir paveiksluose atsirandančios aplinkos (žolynų, arkų, paukščių) užuominos čia tampa tik nuorodomis į tai, kas neapibrėžiama, kas girdima ir matoma ne ausimis ir akimis, o pačia savo šerdimi.

Prieš išskrendant gervėms.

Autorei svarbu užčiuopti ne tai, kas negirdėta ir nematyta, bet kas iš esmės negirdima ir nematoma, kas tik nujaučiama, tik tikima esant. Jos kūriniuose tylos natomis skleidžiasi pilnatvės muzika. Muzikalus tylos virpėjimas G. Šiaulienės drobėse panardina į tėkmę išlaisvintų minčių, kurios liejasi netrikdomai, tarsi dažų srovelės tapytojos paveiksluose: atrasti save, būti savimi, galvoti taip, kaip tu galvoji, nesistengti įtikti ar pritapti, patikti ar sužavėti, neįkalinti savęs kitų taisyklėse, tradicijose, normose. Leisti sau kurti taip, kaip tu jauti, matai, girdi. Kitų triukšme išgirsti savo tylą, pajusti jos muziką ir leistis jos nešamam.

Pilnaties takais.

Išgrynindama formas iki abstrakčios vizualizuotos idėjos G. Šiaulienė priartėja prie pačios tapybos esmės. Per potėpius, sluoksnius, atspalvius jos tapyboje atskleidžiami giliausi būties slėpiniai.

Kas? G. Šiaulienės paroda „Tylos natos“.

Kur? Galerijoje „Balta“.

Kada? Atidarymas gruodžio 2 d. 18 val. veiks iki gruodžio 18 d.