Pradėsiu pasakojimą nuo efemeriško įspaudo, kurį J. Jukštienė pristato vaizdo įraše „Lieka žydėti“. Žiūrovas įtraukiamas į kūrybos proceso kelionę – nuo pirmųjų gėlių žiedų prisilietimų, per laukų platybes iki kruopštaus žiedlapio trinimo tarp pirštų ir įspaudo ant lapo ar drobės. Šis vaizdo įrašas – ne tik informacinė žinutė, atskleidžianti, ką pamatysime, bet ir intymus žvilgsnis į menininkės kūrybinį pasaulį. Tai tarsi žvilgsnis pro rakto skylutę į magiją, kuri dažnai lieka paslėpta nuo žiūrovo akių. Septynių minučių vaizdo įrašas yra įvadas į meno ir gamtos simbiozę.

Įspaudo tematiką galime atrasti ir eidami per galeriją. Trijų sezonų – pavasario, vasaros ir rudens – paveikslai supažindina žiūrovą su gėlių gausa ir skatina atkreipti dėmesį į spalvinę gėlių gamą. Parodoje subtiliai atskleidžiama, kaip pavasarį dominuoja geltonos gėlės, vasarą jas pakeičia ryškesni mėlyni atspalviai, o rudenį gamta pasitinka su rožiniais, raudonais ar net rudais tonais.

Priartėjus arčiau ir atidžiau tyrinėjant darbus, pastebima kiekviena smulkmena – pirštų atspaudai, žiedlapių slydimo kryptys ant lapo – jų kelionė nuo viršaus iki apačios ar nuo vieno krašto iki kito. Kiekvienas paveikslas išlaiko savitą charakterį – linijos ir taškai nesikartoja, o kiekviena gėlė tarsi šoka savo unikalų šokį, atskleisdama manieringumą, gyvybingumą ir, laikui bėgant, trapumą.

Pereinant prie efemeriškumo sąvokos šioje parodoje, didžiausią įspūdį palieka tulpių triptikas – gėlių trio, kurios, laikui bėgant, iš ryškiai raudonos žiedlapio spalvos subtiliai perėjo į gėlės koto žalumą. Šie trys kūriniai ne tik simbolizuoja gamtos cikliškumą, bet ir įkūnija pačią parodos esmę – laikinumą, trapų ir negrįžtamą virsmą.

Gėlės spalvos nykimas tampa gyvybės trumpalaikiškumo metafora, o jų perėjimas nuo raudono žiedo spalvos prie žalio koto atspalvio – tarsi priminimas apie visko, kas gyva, laikinas ribas. Šiame kūrinyje efemeriškumas nėra tik idėja – jis tampa vizualia patirtimi, kuri kviečia žiūrovą susimąstyti apie akimirkos vertę ir grožį, slypintį jos trapume. Šis triptikas tampa parodos ašimi, jungiančia visus kūrinius į vientisą pasakojimą apie laikinumo grožį ir neišvengiamą pokytį.

Potėpiai: menininkės rankose gėlės vista kūrybos įrankiu. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Parodos visas pavadinimas – „Efemeriškas įspaudas JU“. Anksčiau aptariau pavadinimo dedamąsias „efemeriškas“ ir „įspaudas“. Nors šiuo atveju autorė JU naudoja kaip užuominą į savo subtiliai užslėptą autorystę, norėčiau pasiūlyti ir kitą interpretaciją. JU gali būti suvokiamas kaip įvardis – jų. Jų reikšmė šiuo atveju galėtų simbolizuoti visus surinktus ir per ketverius metus tyrinėtus žiedlapius, kurie tapo pagrindine autorės kūrybos priemone. Tai suteikia parodai dar gilesnės prasmės, susiejant kūrybos procesą su kolektyvine gamtos ir žmogaus sąveika.

Visgi mąstant apie parodos tyrimo priemones – gėles – galima susimąstyti, kodėl gi menininkai išbando naujas technikas savo darbuose? Meno istorijoje naujų technikų tyrinėjimas visada buvo susijęs su noru išreikšti kintančią pasaulėžiūrą ir peržengti esamas ribas. Renesanso epochoje menininkai, tokie kaip Leonardo da Vinci ar Michelangelo, pradėjo eksperimentuoti su perspektyva, anatomija ir naujais tapybos metodais, siekdami perteikti tikroviškesnį pasaulį.

Šis efemeriškumo tyrinėjimas kelia klausimų apie mūsų santykį su laiku, gyvenimo ciklais ir trumpalaikėmis akimirkomis, kurios sukuria nepamirštamą įspūdį.

Jie derino mokslinius atradimus su menine raiška, bandydami išlaisvinti žmogaus kūrybinį potencialą ir atskleisti pasaulio sudėtingumą. Šiuo laikotarpiu inovacijos buvo glaudžiai susijusios su technologijų progresu, pavyzdžiui, aliejinių dažų atsiradimu (aliejinę tapybą „užpatentavo“ Janas van Eyckas XV a., nors jau VII a. buvo žinoma tapyba tempera), kuris leido menininkams kurti detalesnius ir sodresnius kūrinius.

Pramonės revoliucija XIX a. suteikė menininkams dar daugiau priemonių eksperimentuoti. Atsiradus naujų dažų, pigesnių ir lengvesnių nešiojamųjų molbertų, menininkai, tokie kaip impresionistai, galėjo tapyti gamtoje ir užfiksuoti besikeičiančią šviesą ir atmosferą. Tuo pačiu metu technikos pažanga fotografijos srityje paskatino kūrėjus pergalvoti meno vaidmenį – atsirado poreikis eksperimentuoti su abstrakcija, simbolika ir subjektyviais potyriais – tai galiausiai atvedė į modernizmo erą.

Tulpės. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

XX a. menininkai dar labiau išplėtė kūrybinių priemonių spektrą. Kubistai išardė tradicinę perspektyvą, dadaistai naudojo rastus objektus (ready-mades), o ekspresionistai ieškojo emocinio intensyvumo per laisvą formą ir spalvas. Technologijų progresas – nuo spaudos iki kompiuterinės grafikos – tapo naujų išraiškos būdų šaltiniu. Menininkai pradėjo tyrinėti ne tik naujas medžiagas, bet ir naujas idėjas, kvestionuodami meno ribas ir jo reikšmę.

Šiais laikais nebespėjame pažinti mene atsirandančių technikų – jų daugėja valandomis, o dabartinės technologijos tik ir skatina ieškoti naujų būdų, kaip atskleisti tai, kas kirba viduje. J. Jukštienės paroda „Efemeriškas įspaudas JU“ subtiliai kviečia žiūrovą į savitą meno ir gamtos dialogą, kur trapumas, laikinumas ir gėlių estetika tampa pagrindiniais kūrybinės kelionės elementais. Šis efemeriškumo tyrinėjimas kelia klausimų apie mūsų santykį su laiku, gyvenimo ciklais ir trumpalaikėmis akimirkomis, kurios sukuria nepamirštamą įspūdį. Menininkės technika, paremta gėlių įspaudais, natūraliai įsikomponuoja į platesnį meno inovacijų kontekstą, kur kūryba neatsiejama nuo naujų raiškos būdų ir drąsių eksperimentų.

Kas? J. Jukštienės meninio tyrimo „Efemeriškas įspaudas JU“ paroda. Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos 90-mečio programos dalis.

Kur? „Drobės“ galerijoje (Drobės g. 62-308).

Kada? veikia iki vasario 8 d. I–V 10–17 val., VI – 11–16 val.